„Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti“
Negali su niekuo bendrauti be gailestingumo: ir jei tau atrodo, kad žmogus nevertas šio gailestingumo, turi prisiminti, jog ir tu nieko nenusipelnai. Nenusipelnai nei būti sukurtas, nei būti krikščionis, nei būti Dievo vaikas, nei priklausyti savo šeimai… (Kalvė, 145)
„Melsti dieviškojo gailestingumo“
Iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų kaip Lozoriui buvo pasakyta: „veni foras“ – išeik; tai mus ir pastūmėjo veikti. – Kaip gaila tų, kurie dar yra mirę ir nepažįsta Dievo gailestingumo galios! – Atnaujink savo šventą džiaugsmą, nes, priešingai nei žmogus, kuris pūva be Kristaus, pakyla kitas žmogus, kuris su Juo prisikėlė. (Kalvė, 476)
„Svarbu įsisąmoninti, jog esi niekas prieš Dievą, nes taip ir yra“
Labai svarbu įsisąmoninti, jog esi niekas prieš Dievą, nes taip ir yra. (Vaga, 260)
„Santuoka, dieviška kelionė žemėje“
Tik pagalvok, kiek yra priežasčių gerbti šventąjį Juozapą ir mokytis iš jo gyvenimo: buvo tvirto tikėjimo vyras...; išlaikė savo šeimą – Jėzų ir Mariją – sunkiu darbu; saugojo Marijos, savo Sutuoktinės, tyrumą...; ir gerbė – mylėjo! – Dievo laisvę, Dievo, kuris pasirinko ne tik Mergelę kaip Motiną, bet ir jį kaip šventosios Marijos Sutuoktinį. (Kalvė, 552)
„Negalime mokyti to, ko nepraktikuojame“
Coepit facere et docere – Jėzus pradėjo veikti, o paskui mokyti: tu ir aš turime liudyti pavyzdžiu, nes negalime gyventi dvigubo gyvenimo – negalime mokyti to, ko nepraktikuojame. Kitaip tariant, turime mokyti to, ką bent stengiamės praktikuoti. (Kalvė, 694)
„Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais“
Viešpatie, mums jauku Tavo žaizdotame delne. Stipriai suspausk mus, taip stipriai, kad nustotume viso savo žemiško skurdo, kad apsivalytume, kad užsidegtume, kad jaustumės permirkę Tavo Krauju! O tada sviesk mus, alkstančius derliaus, toli toli per kasdien vis vaisingesnę sėją – iš Meilės Tau. (Kalvė, 5)
„Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo“`
Žiūrėk: apaštalai, kad ir kiek turėjo akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių, buvo nuoširdūs, paprasti... perregimi. Ir tu turi akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių. Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo. (Kelias, 932)
„Štai aš, nes pašaukei mane“
Atėjo mums išganymo, amžinybės diena. Dar kartą girdėti šis dieviškojo Ganytojo kvietimas, šie meilūs žodžiai: Vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kaip mūsų motina, Jis kviečia mus vardu. Kviečia tuo meiliu, šeimynišku kreipiniu. – Kviečia ten, sielos gilumoje, ir mums lieka atsiliepti: Ecce ego, quia vocasti me – štai aš, nes pašaukei mane, esu pasiryžęs, kad šįkart laikas netekėtų lyg vanduo per nugludintus akmenis, nepalikdamas pėdsakų. (Kalvė, 7)
„Gerai atlikime darbus“
Šventumą sudaro didvyriški poelgiai. Todėl darbe iš mūsų reikalaujama didvyriškumo, deramai užbaigiant skirtas užduotis dieną po dienos, nors ir kartojantis vis tiems patiems užsiėmimams. Antraip išeitų, kad mes nenorime būti šventi! (Vaga, 529)
„Tave garbinu, Tave myliu, didink mano tikėjimą“
Priimdamas Jį sakyk: Viešpatie, pasitikiu Tavimi; Tave garbinu, Tave myliu, didink mano tikėjimą. Būk atrama mano silpnumui, Tu, kuris pasilikai Eucharistijoje, bejėgis, kad pagydytum kūrinių silpnybes. (Kalvė, 832)