Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. (...) Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių. (Kristus eina pro šalį, 3)