Opus Dei

Prieš pradėdamas darbą, pasidėk Nukryžiuotąjį ant stalo arba šalia darbo įrankių. Kartkartėmis žvilgtelk į jį... Kai pajusi nuovargį, pasižiūrėk į Jėzų ir rasi naujų jėgų dirbti toliau. Kadangi šis Nukryžiuotasis yra daugiau nei mylimo asmens paveikslas – tėvų, vaikų, žmonos, sužadėtinės. Jis yra viskas: tavo Tėvas, tavo Brolis, tavo Draugas, tavo Dievas ir Didžiausia visų tavo meilių Meilė. (Kryžiaus kelias, Vienuoliktoji stotis, 5)

Tikros kliūtys, atskiriančios tave nuo Kristaus: puikybė, geidulingumas... – įveikiamos malda bei atgaila. O melstis bei apsimarinti reiškia ir rūpinimąsi kitais bei savęs užmiršimą. Jei tu taip gyvensi, pamatysi, kaip dingsta dauguma dabar patiriamų sunkumų. (Kryžiaus kelias, Dešimtoji stotis, 4)

Šventi yra tie, kurie kovoja iki savo gyvenimo pabaigos: tie, kurie moka pakilti po kiekvieno suklupimo, kiekvieno nuopuolio, kad su nuolankumu, meile, viltimi narsiai žengtų toliau. (Vaga, 186)

„Tai vilties laikas, ir aš gyvenu šiuo lobiu. Tai ne sakinys, tėve, – sakai, – tai tikrovė.“ Tada… visą pasaulį, visas didžiule galia tave traukiančias žmogiškąsias vertybes – draugystę, meną, mokslą, filosofiją, teologiją, sportą, gamtą, kultūrą, sielas… – viską sudėk į viltį – Kristaus viltį. (Vaga, 293)

Prašyk dvasinio vadovavimo kaskart su didesniu nuolankumu ir punktualiai, nes tai irgi nuolankumas. Manyk – neapsigauk, nes čia tau kalba Dievas, – kad esi kaip mažas vaikas, nuoširdus, ką tik išmokytas kalbėti, skaityti, pažinti gėles bei paukščius ir išgyventi džiaugsmus bei liūdesius, žiūrėti į žemę, kuria vaikšto. (Vaga, 270)

Esi sunerimęs. Žiūrėk: kad ir kas atsitiktų tavo vidiniame gyvenime ar pasaulyje aplink tave, niekad neužmiršk, kad įvykių ar asmenų svarba yra labai santykinė. Nusiramink: palauk, kol praeis kiek laiko, o tada iš tolo ir be aistros stebėdamas įvykius ir žmones, išvysi perspektyvą, kiekvieną daiktą pastatydamas į jo vietą ir pagal tikrąjį jo dydį. Jei taip veiksi, būsi teisingesnis ir išvengsi daugelio rūpesčių. (Kelias, 702)

Nebūk man baikštus, šiaudadūšis. Laikas atmesti tą keistą gailestį, kurį jauti pats sau. (Kelias, 193)

Tikras nuolankumo kelias – mąstyti, kad, net stokojant talento, šlovės ir sėkmės, įmanoma tapti veiksmingu įrankiu, tik prašant suteikti Šventosios Dvasios dovanų. Apaštalai, nors ir trejus metus mokyti Jėzaus, išsigandę spruko nuo Kristaus priešų. Vis dėlto po Sekminių jie leidosi plakami, įkalinami ir galiausiai atidavė gyvybę, kad paliudytų savo tikėjimą. (Vaga, 283)

Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori? „Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas. (Kelias, 857)

Prieš tyrą gyvenimą, šventą tyrumą iškyla didelis sunkumas, su kuriuo mums visiems tenka susidurti: tai pavojus sumiesčionėti dvasiniame ir profesiniame gyvenime; pavojus – taip pat ir Dievo pašauktiesiems į santuoką – jaustis senberniais, egoistais, žmonėmis, negebančiais mylėti. Su šiuo pavojumi pradėk kovoti nuo pat pradžių ir visiškai nenuolaidžiaudamas. (Kalvė, 89)