Opus Dei
Kas yra Opus Dei?
Opus Dei yra Katalikų Bažnyčios asmeninė prelatūra, kuri padeda eiliniams pasauliečiams siekti šventumo savo kasdienėje veikloje, ypač savo darbu. Opus Dei 1928 metais įkūrė 26-metų katalikų kunigas Josemaria Escriva. Jis mirė 1975-aisiais, 2002 m. spalio mėn. 6 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį šventuoju. Žr. taip pat: https://opusdei.org/lt-lt/video/opus-dei-steigejo-zodziais/.
Opus Dei yra asmeninė prelatūra. Ką tai reškia?
Asmeninė prelatūra yra Bažnyčios hierarchinei struktūrai priklausanti juridinė institucija, kuriai vadovauja prelatas ir kuri atskaitinga Vyskupų Kongregacijai. Jai gali priklausyti pasauliečiai ir dvasininkai. Popiežius ją įsteigia ganytojiškais arba organizaciniais tikslais, jos veiklą reglamentuoja Šventojo Sosto patvirtinti nuostatai. Žodis “asmeninė” reiškia, kad prelatūros jurisdikcija siejama su tam tikra grupe asmenų, o ne su geografine teritorija, kaip vyskupijų ir parapijų atveju.
Ką veikia Opus Dei?
Opus Dei padeda eiliniams žmonėms gyventi tikėjimą atitinkantį kasdienį gyvenimą, tam tikslui teikia savo nariams bei kitiems pageidaujantiems dvasinio ugdymo ir ganytojišką paramą. Ji skleidžia žinią, kad visi pakrikštytieji - kad ir kokia būtų jų padėtis, profesija ar gyvenimo sąlygos - yra Dievo pašaukti siekti šventumo, ypač kasdieniniu darbu ir asmeninių, šeimyninių bei visuomeninių pareigų atlikimu. Konkrečios priemonės tai daryti yra paskaitos apie Katalikų Bažnyčios mokymą ir moralę, teologijos ir filosofijos kursai, rekolekcijos (vienos vyksta po kelias valandas kas mėnesį, kitos - po keletą dienų kasmet), ir asmeninis dvasinis vadovavimas. Pagrindinį Opus Dei apaštalavimo darbą atlieka kiekvienas jos narys savo iniciatyva, laisvai bei su asmenine atsakomybe. Taip pat yra bendrosios apaštalavimo iniciatyvos, už kuriuos prelatūra prisiima moralinę atsakomybę, t.y. atsako už visa, kas susiję su krikščioniška iniciatyvos orientacija. Bendrosiomis iniciatyvomis siekiama ne pasipelnyti, o patenkinti socialinius poreikius. Tai vidurinių mokyklų, universitetų, moterų ir šeimos centrų, dispanserių neišsivysčiusiuose regionuose ar šalyse, ūkininkų mokyklų, profesinio mokymo institucijų, studentų bendrabučių ir t.t. steigimas bei priežūra.
Ką veikia organizacijos nariai individualiai?
Iš esmės jie dirba savo darbą ir gyvena savo šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą, kaip ir visi kiti eiliniai žmonės, daro tą patį, ką darytų ir nepriklausydami Opus Dei. Tuo tarpu Opus Dei dvasia juos skatina kuo geriau atlikti kasdienes pareigas, laikytis įstatymų ir etikos reikalavimų, darbe ieškoti vienybės su Dievu, siekti savo veikla pasitarnauti šeimai, draugams bei bendrapiliečiams ir prisidėti prie visuomenės pažangos. Taip jie stengiasi kasdien ugdyti savo krikščioniškąsias dorybes ir padėti kitiems tai daryti. Tuo tikslu jie dažnai priima komuniją, kasdien skiria tam tikrą laiką maldai, dvasinės literatūros skaitymui ir kitai pamaldumo praktikai. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, jie tokiu būdu aukojasi, kad kitiems padėtų ir padarytų jų gyvenimą mielesnį, pvz., atsisakydami nedidelių malonumų, pasninkaudami, dalydami išmaldą ir t.t. Jie dalyvauja rekolekcijose, lanko paskaitas apie tikėjimo tiesas ir dvasinio gyvenimo vystymosi aspektus.
Ar Opus Dei skirta ypatingiems žmonėms?
Ne. Opus Dei yra atvira visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų talentų, sugebėjimų ar socialinio statuso. Pašaukimą duoda Dievas, tarp Opus Dei narių rasite kuo įvairiausių žmonių. Kai Opus Dei veikia pakankamai laiko vienoje šalyje, socialinis jos narių profilis iš esmės atitinka tos šalies socialinį profilį. Pamatinis Opus Dei siekis yra skleisti visuotinį pašaukimą į šventumą, t.y., žinią, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas siekti šventumo, nesvarbu, kaip visuomenė vertina jo užimamas pareigas ir socialinę padėtį. Bendrosios Opus Dei apaštalavimo iniciatyvos (mokyklos, ligoninės ir kitokie socialiniai projektai), suprantama, yra prieinamos visiems, nepaisant rasės, tautybės, religijos ar socialinės padėties.
Ar vedę žmonės gali priklausyti Opus Dei?
Taip, daugelis narių yra vedę. Kai kurie lieka nevedę, nedidelė pastarųjų dalis (mažiau negu 2 procentai visų narių) yra kunigai.
Kokius įsipareigojimus prisiima nariai? Ar jie duoda įžadus?
Opus Dei nariai neduoda jokių įžadų. Jie tiesiog duoda savo garbės žodį kaip krikščionys, įsipareigodami Opus Dei dvasia siekti šventumo ir padėti kitiems tai daryti, pirmiausia atliekant kasdienį darbą ir eilines krikščioniškas pareigas.
Ar narystė yra slapta?
Ne. Bet kokį slaptumą specialiai draudžia Nuostatai, kuriais Opus Dei vadovaujasi. Narių bendradarbiai, draugai ir pažįstami visada žino apie jų priklausymą organizacijai, nes jie patys tai parodo, ypač savo gyvensena pagal tikėjimą. Kita vertus, nariams nėra būtina kažkaip viešai skelbti savo narystę, nes šventumo siekimas Opus Dei nariui pasauliečiui yra jo asmeninis reikalas, privataus gyvenimo dalis.
Ar nariai įsitraukia į politiką?
Nariai gali užsiimti bet kokia juos dominančia dora veikla. Panašiai kaip visi krikščionys ir visi geri piliečiai, Opus Dei nariai aktyviai dirba visuomenės labui, nors dauguma jų netampa profesionaliais politikais. Jų pašaukimas yra užtikrinti, kad jų pasaulietinė veikla atitiktų moralės reikalavimus. Tie, kurie įsitraukia į politiką, jokiu būdu neatstovauja organizacijai Opus Dei. Jie tai daro kaip laisvi ir atsakingi individai, kurie veikia savo nuožiūra ir atsakomybe, kaip ir bet kuris kitas. Opus Dei nesikiša į savo narių politinę veiklą ir neprisiima už ją jokios atsakomybės.
Ar nariai paprastai turi bendrą požiūrį politiniais ir visuomeniniais klausimais?
Ne. Kadangi Opus Dei misija yra grynai dvasinio pobūdžio, ji nesikiša - ir pagal savo Nuostatus negali kištis - į pasaulietinius reikalus, su kuriais susiduria jos nariai. Formuodamas savo politinius, socialinius ar ekonominius įsitikinimus, kiekvienas narys, kiek tai leidžia katalikų mokymas apie tikėjimą, yra visiškai laisvas, kaip ir kiti piliečiai katalikai. Opus Dei valdžia privalo susilaikyti net patarinėti šiais klausimais.
Kokie yra narių ryšiai su vietiniu vyskupu ir kitomis bažnytinėmis struktūromis?
Pasauliečių Opus Dei narių ryšiai su savo parapijos klebonu, vyskupijos vyskupu ir Popiežiumi yra tokie patys, kaip ir kitų katalikų. Jie lieka vietinio vyskupo valdžioje, kaip ir kiti katalikai, nes yra su jais lygūs ir dalyvauja parapijos gyvenime pagal savo galimybes. Jų įsipareigojimai Opus Dei yra papildomi įsipareigojimai, kurie prasideda ten, kur baigiasi vyskupijos vyskupo valdžia, ir kurie yra susiję su tokiomis sritimis (pvz., dvasinis vystymasis ir apaštaliniai darbai), kuriose tikintieji turi laisvę pasirinkti savo kelią į šventumą.
Kuo novatoriška Opus Dei?
Kartą vienas Vatikano pareigūnas pasakė šv. Chosemarijai, kad Opus Dei atėjo “šimtmečiu per anksti”. Kai kurie novatoriški Opus Dei dvasios aspektai yra: aktyvus siekimas visuotinio pašaukimo į šventumą tarp eilinių pasauliečių; dvasingumas, pagrįstas kasdienio darbo šventinančia verte; į tokių idealų siekiančią organizaciją Bažnyčioje yra susibūrę vyrai ir moterys, vedę, nevedę ir našliai, kunigai ir pasauliečiai, įvairių rasių, amžiaus ir visuomenės sluoksnių žmonės, visi, siekiantys gyventi ta pačia dvasia; tokio idealo išplitimas Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje per palyginti trumpą laiką nuo organizacijos įsteigimo; gili pagarba pasauliečių autonomijai jų kompetencijos srityse (didžiulėje pasaulietinės visuomenės panoramoje), juos traktuojant ne kaip dvasininkijos agentus, o kaip pilnateisius Bažnyčios narius, atsiliepiančius į Krikšto metu gautą pašaukimą. Jie veikia pasaulietiniame gyvenime visiškai laisvai ir asmenine atsakomybe, pritaikydami savo intelektualinius arba fizinius ir techninius sugebėjimus, savo meninius ir mokslinius gabumus, savo profesinį išsilavinimą ir patirtį savo darbui ir kitoms pareigoms visuomenėje. Kai Opus Dei buvo įsteigta, daugelis jos dvasios aspektų, nors ir pagrįstų Evangelija, buvo laikomi revoliuciniais, kai kas net vadino juos erezija. Tokių vertinimų susilaukė radikali pasauliečių vaidmens Bažnyčioje ir pasaulyje vizija, moterų vaidmens suvokimas, santuokos vertinimas kaip kelio į šventumą, suvokimas, kad šiame pasaulyje galima siekti šventumo, ir kad eilinio, kasdienio gyvenimo rūpesčiai bei džiaugsmai gali vesti į šventumą. Daugelis šių idėjų vėliau buvo įtrauktos į Bažnyčios oficialų mokymą, ypač per Vatikano II susirinkimą.
Ką dar verta žinoti?
Opus Dei pelnė daug pagyrų tiek Bažnyčios viduje, tiek ir už jos ribų. Tačiau Opus Dei yra nauja institucija Bažnyčioje. Kaip ir dėl kitų naujų institucijų, dėl jos kartais yra iškilę nesusipratimų. Kritika Opus Dei adresu kartais susijusi su jos tvirta ištikimybe Popiežiui, vyskupams ir katalikų tikėjimui. Kartais polemiką sukelia nesusipratimai dėl kokio nors Opus Dei bruožo, pavyzdžiui: - nesuvokiant, kad socialiniuose, politiniuose, šeimos ir profesijos reikaluose nariai patys priima sprendimus, veikia visiškai laisvai ir asmenine atsakomybe; - taip pat painiojant skirtingas slaptumo ir privatumo sąvokas; - arba nesugebant atskirti narių pasaulietinės padėties nuo pašvęstojo gyvenimo kanoninio luomo ir su tuo susijusių aspektų. Įvertinus istoriją, nenuostabu, kad kyla tam tikra prieštara dėl palyginti naujos Bažnyčios institucijos. Be to, Jėzus Kristus ne sykį perspėjo savo sekėjams laukti tokios kritikos.