Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“– taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem, jis mus apsupa, eina mūsų priešakyje, skleidžia visokeriopą pagalbą, nuolat sutvirtina. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo, kuris yra „malonus“, „didingas kaip debesų gausybė“.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“. (Kristus eina pro šalį, 7)