Pagal žmogiškąjį matą tie pirmieji apaštalai, kuriuos didžiai gerbiu ir myliu, neturėjo kuo nors labai pasigirti. Jų socialinė padėtis nebuvo aukšta. Tik Matas, rodos, gyveno pasiturinčiai, bet ir jis viską paliko, kai jį pakvietė Jėzus. Visi kiti buvo paprasčiausi žvejai. Jie šiaip taip vertėsi, stengdamiesi sudurti galą su galu, žvejojo ištisomis naktimis, kad bent prasimaitintų.

Taigi žmogaus socialinis statusas visai nėra svarbus. Apaštalai nebuvo ir išsilavinę: jie nelabai išmanė įvairius dalykus, juo labiau antgamtinius. Netgi paprasčiausi Jėzaus duoti pavyzdžiai ir palyginimai jiems pasirodydavo nesuprantami ir jie kreipdavosi į Mokytoją sakydami: Domine, edissere nobis parabolam – Viešpatie, paaiškink mums palyginimą. Kai Jėzus kalba apie fariziejų „raugą“, jie pamano, kad Jis priekaištauja nepasiėmus duonos.

Negana to, apaštalai buvo neturtingi, bemoksliai. Jie nebuvo nei labai paprasti, nei atviri – priešingai, jie kartais pasirodydavo net per daug ambicingi. Antai jie dažnai ginčydavosi, kuris užims svarbiausią vietą Kristaus galutinai atkurtoje Izraelio karalystėje. Artinantis Paskutinei vakarienei, pačiu didingiausiu momentu, kai Kristus rengiasi pasiaukoti už visą žmoniją, jie, deja, dėl to karštai ginčijasi.

Tikėjimas? Jo irgi apaštalai turėjo mažai. Jėzus Kristus pats kalba apie tai. Jie matė prikeliamus mirusiuosius, išgydomus ligonius, duonos ir žuvies padauginimą, audros nuraminimą, velnio išvarymą (...) Tad argi šie menko tikėjimo žmonės išsiskyrė iš kitų didele meile Kristui? Be abejo, apaštalai Jį mylėjo. Bent jau žodžiais. Taigi jie buvo paprasti žmonės, kupini trūkumų ir silpnybių, labiau linkę kalbėti, o ne veikti. Ir vis dėlto Jėzus juos pašaukia būti žmonių žvejais, prisidėti prie žmonijos išganymo, tapti Dievo malonės tarpininkais. (Kristus eina pro šalį, 2)