Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“ (Kristus eina pro šalį, 7)