Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.

Krikščioniška santuoka nėra vien socialinė institucija arba tik priemonė pagelbėti žmogiškajam silpnumui. Tai tikras antgamtinis pašaukimas. Didis sakramentas Kristuje ir Bažnyčioje, kaip sako šventasis Paulius. Drauge tai neišardoma, baigmės neturinti sutartis tarp vyro ir moters, niekaip neapribota laiku. Patinka mums tai ar ne, Kristaus įkurtas santuokos sakramentas negali būti panaikintas. Tai sakralus ženklas, teikiantis šventumą, Jėzaus veiksmas, kuris pripildo besituokiančiųjų sielas ir kviečia sekti Jėzumi, perkeisdamas visą vedybinį gyvenimą į dievišką kelionę žemėje. (Dievo bičiuliai 22-23)