Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais (...) . Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum. Todėl Dievas Jį išaukštino. (Kristus eina pro šalį, 25)