Opus Dei

Matydamas dabar savo skurdą, Viešpatie, sakiau Tau: leiskis apgaunamas savo vaiko, kaip tie geraširdžiai tėvai, kurie įduoda vaikui į rankas dovaną, kurią nori iš jo gauti... nes puikiai žino, kad vaikai nieko neturi. – Ir kaip džiaugiasi tėvas ir vaikas, nors abudu dalijasi ta paslaptimi! (Kalvė, 195)

Mūsų kaip Dievo vaikų padėtis mus skatina – vis kartoju – puoselėti kontempliatyvią dvasią visuose žmogiškuose užsiėmimuose – būti šviesa, druska ir raugu, per maldą, per apsimarinimą, per religinę ir profesinę kultūrą, – įgyvendinant šį siekį: kuo giliau esame pasaulio sūkuryje, tuo labiau turime būti Dievo. (Kalvė, 740)

Iš tikrųjų norėdamas būti atgailaujanti siela – atgailaujanti ir linksma, – pirmiausia turi apginti kasdienį savo maldos – intymios, dosnios, besitęsiančios maldos – laiką ir pasiskirti jį ne bet kada, o visada, kai tik tai įmanoma, nustatytą valandą. Laikykis šių smulkmenų. Būk šio kasdienio kulto Dievui vergas ir, patikinu tave, nuolat jausiesi džiugiai. (Vaga, 994)

Pats Dievas, Visagalis, Visavaldis, Išmintingiausiasis, turėjo išsirinkti savo Motiną. Ką būtum daręs tu, jei būtų tekę rinktis? Manau, jog tu ir aš būtume išsirinkę tąją, kurią turime, pripildydami ją visokių malonių. Lygiai taip padarė ir Dievas. Ir todėl pirmoji po Švenčiausiosios Trejybės yra Marija.

Sakei man: tėve, esu daug kartų klydęs, padariau daug klaidų. – Žinau, atsakiau. Bet Dievas mūsų Viešpats, kuris irgi tai žino ir į tai atsižvelgia, iš tavęs teprašo nuolankumo, kad tai pripažintum, ir kovos, kad taisytumeisi, kad kasdien vis geriau Jam tarnautum vis turtingesniu vidiniu gyvenimu, nuolatine malda, pamaldumu, pasitelkęs deramas priemones savo darbui pašventinti. (Kalvė, 379)

Šventieji nenormalūs? Atėjo laikas išrauti šią išankstinę nuostatą. Su krikščioniškosios asketikos antgamtiniu natūralumu turime mokyti, kad net mistiniai reiškiniai nėra nenormalūs; jie pasižymi savitu natūralumu, kaip ir kiti psichikos ar fiziologijos procesai. (Vaga, 559)

Negali su niekuo bendrauti be gailestingumo: ir jei tau atrodo, kad žmogus nevertas šio gailestingumo, turi prisiminti, jog ir tu nieko nenusipelnai. Nenusipelnai nei būti sukurtas, nei būti krikščionis, nei būti Dievo vaikas, nei priklausyti savo šeimai… (Kalvė, 145)

Iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų kaip Lozoriui buvo pasakyta: „veni foras“ – išeik; tai mus ir pastūmėjo veikti. – Kaip gaila tų, kurie dar yra mirę ir nepažįsta Dievo gailestingumo galios! – Atnaujink savo šventą džiaugsmą, nes, priešingai nei žmogus, kuris pūva be Kristaus, pakyla kitas žmogus, kuris su Juo prisikėlė. (Kalvė, 476)

Labai svarbu įsisąmoninti, jog esi niekas prieš Dievą, nes taip ir yra. (Vaga, 260)

Tik pagalvok, kiek yra priežasčių gerbti šventąjį Juozapą ir mokytis iš jo gyvenimo: buvo tvirto tikėjimo vyras...; išlaikė savo šeimą – Jėzų ir Mariją – sunkiu darbu; saugojo Marijos, savo Sutuoktinės, tyrumą...; ir gerbė – mylėjo! – Dievo laisvę, Dievo, kuris pasirinko ne tik Mergelę kaip Motiną, bet ir jį kaip šventosios Marijos Sutuoktinį. (Kalvė, 552)