Prašyk Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir savo Motinos, kad padėtų tau save pažinti ir verkti dėl visokio purvo, kuris perėjo per tave, palikdamas – ak! – tiek nuosėdų...
– Ir sykiu, nesiliaudamas apie tai mąstyti, sakyk Jam: „Jėzau, duok man Meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame sudegtų mano varganas kūnas, mano vargšė širdis, mano vargšė siela, nusivalydama visą žemišką skurdą... Ir kai jau būsiu tuščias ir netekęs savo „aš“, pripildyk ją savęs, kad neprisiriščiau prie nieko čia, apačioje; te mane nuolat palaiko Meilė“. (Kalvė, 41)
Pats laikas sušukti: atmink man duotus pažadus ir suteik vilties. Net kančioje esu …