Labai svarbu, kad santuokos, kaip tikro Dievo pašaukimo, idėja niekados nepradingtų nei iš sakyklos, nei iš religijos pamokų, nei iš sąmonės tų, kuriuos Dievas nori matyti žengiančius šiuo keliu, nes šitaip jie iš tiesų yra pašaukti prisidėti prie Dievo planų išganyti visus žmones.
Todėl galbūt ir nėra geresnio pavyzdžio krikščioniškai porai už apaštalų laikų krikščioniškas šeimas: tai Dievo valiai paklusęs šimtininkas Kornelijus, kurio namų Bažnyčia įsileido pagonis, tai Akvilas ir Priskilė, skleidę krikščionybę Korinte ir Efeze, apaštalaudami bendradarbiavę su šventuoju Pauliumi, tai Tabita, dėl artimo meilės pasirūpinusi krikščionimis Jopėje. Ir pagaliau tiek daug kitų žydų ir pagonių, graikų ir romėnų šeimų, kuriose pirmųjų mūsų Viešpaties mokinių skelbiamas žodis davė vaisių.
Tai yra šeimos, gyvenusios vienybe su Kristumi ir supažindinusios su Juo kitus. Šeimos, tos mažos krikščioniškos bendruomenės, tada buvo Evangelijos skelbimo židiniai. Šios šeimos nesiskyrė nuo kitų tuometinių šeimų, tačiau jos gyveno nauja dvasia, kuri sklido visiems, kas su jomis susipažindavo ir bendraudavo. Tokie buvo pirmieji krikščionys, tokie turime būti ir mes, šiandieniniai krikščionys – Jėzaus mums atneštos taikos ir džiaugsmo sėjėjai. (Kristus eina pro šalį, 27)