AVILA, 1935 METŲ GEGUŽĖ
Du jauni vyrai ir vienas kunigas tolygiu žingsniu tolsta nuo masyvių sienų, supančių senąjį Kastilijos miestą. Jie pasuka link Sonsolės Marijos šventovės. Pamaldumo tradicija aiškina, kad piemenys, atkasę nedidelę Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulėlę rekonkistos laikais, kai krikščionys atsikovojo žemes iš maurų, pažvelgę į akis, sušukę: „Son soles!“ (Jie yra saulės!). Nuo to laiko Sonsolė tapo tradicinės piligrimystės vieta regione ir net už jo ribų. Jei kas prie šios grupelės vyrų būtų priartėjęs, būtų išgirdęs juos kalbant vieną po kitos rožinio dalį sudarančias Sveika, Marija, Tėve mūsų ir Garbė Dievui.Vienu metu visi trys apmąsto Marijos gyvenimo Džiaugsmo slėpinius.
Yra šios piligrimystės paaiškinimas. Truputį anksčiau Rikardas Fernandesas Valjespinas yra kalbėjęs Tėvui apie pažadą, duotą rugsėjį, kai ruošė projektą savo paskutinių architektūros studijų metų pradžioje. Reumato priepuolis grėsė viskam pakenkti, o tai būtų sukėlę kliūčių jo būsimai karjerai. Keliaudamas į šį regioną, jis atrado liaudies piligrimystę į Sonsolę – tada ir panoro šioje vietoje kreiptis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
– Tai Ji mane pagydė, – pasakė Tėvui. – Bet aš dar neištesėjau savo pažado. Turiu ten nueiti.
Kunigas Chosė Marija skatina jį tai padaryti. Dar geriau, praneša jam, kad lydės į Sonsolę su Chosė Marija Gonsalesu Baredu. Atsigręžę į Avilą, likusią šiaurėje, jie lyg viduramžių miniatiūroje matė varpines ir šimtamečius rūmus už pylimų. Keletas salelių už sienų. Tarp jų Įsikūnijimo vienuolynas, kuriame gyveno Jėzaus Teresė. Prieš keturis šimtmečius ankstų rytą jaunoji Teresė peržengė vienus iš Avilos vartų, vesdamasi savo broliuką į kankinystę pas neištikimuosius, vildamasi pelnyti šio kelio pabaigoje „dangų amžiams, amžiams...“.
Po trijų kilometrų kelio tolumoje pasirodė Sonsolės koplyčia. Nuspręsta eiti trumpiausiu keliu – per laukus. Iš vienos ir kitos pusės banguoja švelnūs Kastilijos saulės paauksuoti javai. Po ryškia pavasario dangaus žydryne iki horizonto tęsiasi eilė šviesių ir ochros spalvos dėmių. Evangelijos žodžiai iškyla beveik savaime: „Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis. Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja pjūčiai.“ (Jn 4, 35). Tėvas truputį nusuka nuo kelio ir nuskina kelias varpas.
Posūkyje koplyčia dingsta iš jų akiračio. Jie tęsia savo žygį, ir netrukus vėl ją pamato. Taip kartais būna ir su pašaukimu, – pastebi Tėvas.
Paprastas romėniškos koplyčios pastatas. Tik pastogės langelis ir du langai virš vartų truputį pagyvina fasadą. Jie įeina, atsiklaupia priešais Mergelės Marijos statulą, apsuptą votų, ir kalba kitą rožinio dalį, gilindamiesi į Jėzaus gyvenimo skausminguosius slėpinius. Trečioji rožinio dalis – Garbės slėpiniai – bus kalbama leidžiantis link Avilos stoties. Grįžtant traukinyje tėvas pusbalsiu vadovauja jų meditacijai.