Taika kaip vilties kelias: dialogas, susitaikinimas ir ekologinis atsivertimas

Popiežiaus Pranciškaus žinia 53-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2020 m. sausio 1-oji).

Ciric.i

1. Taika kaip vilties kelias priešybių ir išbandymų akivaizdoje

Taika yra vertingas gėris, mūsų vilties objektas, kurio siekia visa žmonija. Taikos viltis – tai ir egzistencinę įtampą apimanti žmogiškoji nuostata, kuri leidžia pakelti dažnai nelengvą dabartį, „jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“ [1]. Taigi viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos.

viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos

Mūsų žmogiškoji bendruomenė laiko atmintyje ir savo kūne žymes karų ir konfliktų, kurie sekė vienas paskui kitą su vis didesne griaunamąja galia ir toliau daro poveikį, ypač paliesdami vargingiausius ir silpniausius. Net ištisoms tautoms sunku išsivaduoti iš išnaudojimo ir korupcijos grandinių, kurstančių neapykantą ir smurtą. Ir šiandien daugeliui vyrų bei moterų, vaikų ir senelių nepripažįstamas orumas, fizinis neliečiamumas, neigiama jų laisvė, taip pat ir religijos, bendruomeninis solidarumas, ateities viltis. Daugelis nekaltų aukų turi pakelti pažeminimo bei atskirties, liūdesio ir neteisybės kančią, net sužeidimus, kylančius dėl sistemingo priešiškumo jų tautos ar artimųjų atžvilgiu.

Baisūs išbandymai dėl nacionalinių ar tarptautinių konfliktų, kuriuos dažnai pablogina negailestingas smurtas, ilgam paženklina žmonijos kūną ir sielą. Kiekvienas karas pasirodo esąs brolžudiškas ir niokoja patį brolybės planą, įrašytą į žmonių giminės pašaukimą.

Likusią dokumento dalį skaitykite čia.