1. Vis labiau aiškėja, kad šiuo metu susiduriame su tuo, ką galima pavadinti ugdymo krize, ypač afektyvumo ir lytiškumo srityje. Daug kur planuojamos ir įgyvendinamos mokymo programos, kurios „perteikia tariamai neutralią žmogaus ir gyvenimo sampratą, tačiau iš tiesų atspindi antropologiją, priešingą tikėjimui ir teisingam protui“ [1]. Mūsų laikų kultūros aplinkoje plačiai paplitusi antropologinė dezorientacija neabejotinai padėjo destabilizuoti šeimą per tendenciją panaikinti skirtumus tarp vyro ir moters, juos pateikiant tik kaip istorinio ir kultūrinio sąlygotumo padarinį.
2. Šiame kontekste ugdymo misija susiduria su iššūkiu, kurį kelia „įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti“ [2].
3. Atrodo akivaizdu, kad šio klausimo nedera nagrinėti atsietai nuo platesnio ugdymo klausimo, susijusio su kvietimu mylėti [3], kuris, pasak Vatikano II Susirinkimo, turėtų apimti „pozityvų ir protingą, amžiui pritaikytą lytinį auklėjimą“, įgyvendinant „neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui“ [4]. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija šia tema jau pateikė tam tikrų įžvalgų dokumente „Žmogiškosios meilės ugdymo gairės. Lytinio ugdymo kontūrai“ [5].
4. Krikščioniškosios antropologijos požiūriu lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš asmens buvimo, raiškos, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės pajautimo, išreiškimo ir išgyvenimo būdų. Todėl lytiškumas yra integrali asmenybės raidos ir jos ugdymo proceso dalis: „Būtent dėl lyties žmogaus asmuo įgyja bruožų, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu padaro jį vyru ar moterimi, dideliu mastu sąlygoja žmogaus vystymąsi brendimo metu ir asmens įsiliejimą į visuomenę“ [6]. Vystymosi procese „toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą, apimantį kiekvieno pašaukimą“ [7]. Todėl „ emocinis-lytinis auklėjimas turėtų neišleisti iš akių asmens visumos ir reikalauti biologinių, psichinių-emocinių, socialinių ir dvasinių elementų integracijos“ [8].