jei tikintieji nori asmeniškai pamatyti Jėzų ir paliesti jį rankomis, žino, kur kreiptis: vargšai yra Kristaus sakramentas, jie reprezentuoja jo asmenį ir į jį nukreipia
1. „Vargšų jūs visuomet turite su savimi“ (Mk 14, 7). Jėzus ištarė šiuos žodžius likus kelioms dienoms iki Velykų, valgydamas prie stalo Betanijoje, Simono, vadinamo Raupsuotuoju, namuose. Kaip pasakoja evangelistas, įėjo moteris su alebastriniu indu, pilnu labai brangaus kvapaus aliejaus, kurį išliejo ant Jėzaus galvos. Šis gestas sukėlė didžiulę nuostabą ir dvi skirtingas interpretacijas.
Pirmoji buvo pasipiktinimas, reiškiamas kai kurių ten dalyvavusių, įskaitant ir mokinius, kurie, turėdami omenyje aliejaus kainą – apie tris šimtus denarų, o tai prilygo darbininko metų atlyginimui, – manė, kad geriau būtų tą aliejų parduoti ir gautus pinigus atiduoti vargšams. Jono evangelijoje šios pozicijos laikosi Judas: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?“ Evangelistas atkreipia dėmesį: „Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas“ (12, 5–6). Neatsitiktinai ši aštri kritika kyla iš išdaviko lūpų: tai įrodo, jog neatsižvelgiantys į vargšus išduoda Jėzaus mokymą ir negali būti jo mokiniai. Mąstydami apie šią situaciją prisiminkime stiprius Origeno žodžius: „Judas apsimetė, kad rūpinasi vargšais <...>. Jeigu šiandien kuris nors, kas valdo Bažnyčios kasą ir kalbėdamas kaip Judas užtaria vargšus, tačiau po to pasiima sau tai, kas įdėta į rinkliavų dėžutę, – tegul tokiems tenka Judo likimas“ (Evangelijos pagal Matą komentaras 11, 9).