Susidūrus su lytiniu išnaudojimu, ypač jei išnaudotojai yra Bažnyčios žmonės, nepakanka prašyti atleidimo. Prašyti atleidimo būtina, bet to nepakanka.

Bažnyčia turi sukurti saugią erdvę, kurioje būtų galima išklausyti aukas, palydėti psichologiškai ir apsaugoti

Atleidimo prašymas yra reikalingas, tačiau pirmiausia reikia rūpintis išnaudojimo aukomis. Jų skausmas ir patirta psichologinė žala pradės gyti, jei jie matys konkrečius veiksmus, siekimą atsilyginti už skriaudas ir užtikrinti, kad jos nesikartotų.

Bažnyčia negali slėpti išnaudojimų tragedijos. Negalima slėpti ir išnaudojimo šeimose, būreliuose, kitose institucijose.

 Bažnyčia turi būti pavyzdys, turi padėti šiuos nusikaltimus spręsti visuomenėje ir šeimose, iškelti juos į dienos šviesą. Bažnyčia turi sukurti saugią erdvę, kurioje būtų galima išklausyti aukas, palydėti psichologiškai ir apsaugoti.

Melskimės už tuos, kurie kenčia dėl blogio, patirto iš bažnytinės bendruomenės narių, kad jie pačioje Bažnyčioje rastų konkretų atsaką į savo skausmą ir kančią.