- Rožinis veda mus prie Jėzaus.
- Rožinio dėka mokomės būti kontempliatyvūs.
PASAK XIII amžiuje kilusios tradicijos, rožinio maldos pradžia susijusi su šv. Dominyku Guzmanu. Jam apsireiškė Mergelė Marija, kuri ir išmokė jį šios maldos. Vėliau, XVI a., šventasis popiežius Pijus V įsteigė liturginį minėjimą spalio 7 d., per pergalingojo Lepanto mūšio metines. Nuo tol popiežiai be perstojo skatino melstis rožinį kaip „viešą ir visuotinę maldą už eilines ir neeilines šventosios Bažnyčios, tautų bei viso pasaulio reikmes“[1].
Kristaus gyvenimo slėpinių, į kuriuos žvelgiame Marijos akimis, apmąstymo dėka auga mūsų meilė Dievui ir artimui. Taip kaip vaikas artinasi prie motinos, kai jam reikia pagalbos, taip ir mes galime sudėti prie Mergelės Marijos kojų savo troškimus gyventi šalia jos sūnaus. Šv. Chosemarija rašė: „'Nesuteptoji Mergele, gerai žinau esąs vargšas nelaimėlis, nieko kito nedarantis, tik kasdien didinantis savo nuodėmių skaičių...' Sakei kadaise taip kalbėjęsis su mūsų Motina. Ir aš nedvejodamas patariau tau melstis šventuoju rožiniu; palaiminta Sveika, Marija monotonija, nuvalanti tavo nuodėmių monotoniją!“[2]
„Kai meldžiamės rožinį, dar kartą išgyvename svarbiausius ir reikšmingiausius išganymo istorijos momentus; prisimename daugelį Kristaus misijos etapų“[3]. Rožinio dėka, Marija veda mus už rankos, kad išgyventume Jėzaus slėpinius. Ji yra ta, kuri geriausiai pažįsta Kristų, nes „būtent jos įsčiose jis susiformavo, iš jos perimdamas ir žmogiškąjį panašumą, rodantį dar artimesnę dvasinę giminystę“[4]. Artinkimės prie Marijos, kad priartėtume prie jos sūnaus Jėzaus.
ŠV. CHOSEMARIJA ragino melstis rožinį ne tik lūpomis, tačiau ir troškimu lydėti Jėzų ir Mariją kiekviename slėpinyje. „O tu... ar esi kada nors apmąstęs šias paslaptis? Pasidaryk mažas. Eik su manimi, ir – tai svarbiausia, ką noriu tau atskleisti – gyvensime Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimą. Kiekvieną dieną mes kaip nors naujai jiems pasitarnausime. Išgirsime jų šeimą šnekantis. Regėsime Mesiją augant. Stebėsimės trisdešimčia slėpiningų Jo gyvenimo metų... Dalyvausim Jo kančioje ir mirtyje... Mus apstulbins Jo prisikėlimo šlovė... Žodžiu, beprotiškai pamilę (nes nėra kitos meilės, tik Meilė), apmąstysime visą Jėzaus gyvenimą, kiekvieną jo akimirką“[5].
Kontempliatyvumas leidžia giliau išgyventi kiekvieną įvykį, giliau džiaugtis, gailėtis ir suprasti – kaip tas, kuris veikia Dievo artumoje. Ne tas pats matyti saulėlydį ar jį kontempliuoti; galima praeiti šalia meno kūrinio ir vos užmesti į jį savo akis arba su susižavėjimu sutelkti dėmesį į detales, kurios teikia jam grožio. Kontempliatyvumas neleidžia žvelgti vien paviršutiniškai arba matyti vien to, kas išoriška, bet įgalina ieškoti to, ką gali dovanoti tikrovė, ypač žmonės. Galime būti kontempliatyvūs ir tada, kai meldžiamės rožinį.
Taigi, melstis nėra vien kartoti Sveika, Marija, o atrasti tai, kas glūdi šioje maldoje. Jėzaus, Marijos, angelo Gabrieliaus gyvenimas mums tampa savas jų pačių žodžių – t.y., Sveika, Marija maldos – dėka. Norėtume, kad jų gyvenimas pamažu taptų mūsų gyvenimo dalimi, kad kvėpuotume tuo pačiu ritmu su jais ir su Dievu. „Kontempliacijos esmė nėra tam tikras būdas veikti; tai buvimo būdas – būti kontempliatyviais. Ar esame kontempliatyvūs priklauso ne nuo akių, o nuo širdies. Su tuo susijusi malda, tikėjimo ir meilės veiksmas, lyg mūsų santykio su Dievu 'alsavimas'. Malda skaistina širdį ir sykiu skaidrina žvilgsnį, leidžia su kitokiu požiūriu suvokti tikrovę“[6].
GALBŪT pasitaiko, kad ne visada pavyksta melstis ir apmąstyti rožinį taip, kaip norėtųsi. Galbūt trūksta laiko, o galbūt kyla įprastų sunkumų sutelkti dėmesį. Bandome apmąstyti Sveika, Marija maldą, kuri sudaro slėpinius, tačiau kartais mintys krypsta kitų užsiėmimų link. Galėtų paguosti ir padrąsinti šv. Chosemarijos žodžiai: „Esi išsiblaškęs maldoje. Stenkis to išvengti, bet nesirūpink, jei nepaisant visko ir toliau lieki išsiblaškęs. Ar nematai, kaip įprastiniame gyvenime net ir ramiausi vaikai žaidžia su juos supančiais daiktais, dažnai nekreipdami dėmesio į savo tėvo perspėjimus? – Tai nereiškia meilės ar pagarbos stokos: tai vaikams būdingi silpnumas ir mažumas. Na ką gi: priešais Dievą tu esi vaikas“[7].
Taip pastangos melstis rožinį nebus vien kova su išsiblaškymais. Priešingai, pasinaudosime išsiblaškymais, kad pagyvintume savo maldą ir paliktume Marijos rankose tas mintis. Taip visada darė šventieji: „Rožinis lydėjo mane džiaugsmo ir išmėginimo momentais, – rašė šv. Jonas Paulius II. – Jam aš patikėdavau daugelį rūpesčių. Jame visada rasdavau paguodos“[8].
Rožinį galime melstis daugeliu intencijų. Vis dėlto, pastaraisiais metais popiežiai ypač pabrėždavo dvi iš jų. Pirmoji yra taika, nes „rožinis besimeldžiantį veikia raminamai ir nuteikia jį priimti tą tikrąją ramybę, kuri yra ypatinga Prisikėlusiojo dovana, išgyventi ją savo viduje ir skleisti aplink save“[9]. Antroji intencija yra šeima: „Maldoje susivienijanti šeima lieka vieninga (...). Jos nariai, iš tikrųjų nukreipiantys žvilgsnį į Jėzų, įgyja ir naują gebėjimą žiūrėti vienas kitam į akis, idant galėtų bendrauti, rodyti solidarumą, vienas kitam atleisti, dalytis Dievo Dvasios atnaujintos meilės sutartimi“[10]. Patikėkime Marijai šias dvi intencijas, kad taptume šeima, kuri, kad ir kur bebūtų, skleidžia aplink save ramybę.
[1] Šv. Jonas XXIII, Il religioso convegno, 1961 m. rugsėjo 29 d.
[2] Šv. Chosemarija, Vaga, 475.
[3] Benediktas XVI, Kalba, 2008 m. gegužės 3 d.
[4] Šv. Jonas Paulius II, Rosarium Virginis Mariae, 10.
[5] Šv. Chosemarija, Šventasis Rožinis, pratarmė.
[6] Pranciškus, Generalinė audiencija, 2021 m. gegužės 5 d.
[7] Šv. Chosemarija, Kelias, 890.
[8] Šv. Jonas Paulius II, Rosarium Virginis Mariae, 2.
[9] Ibíd., 40.
[10] Ibíd., 41.