„Negalime mokyti to, ko nepraktikuojame“
Coepit facere et docere – Jėzus pradėjo veikti, o paskui mokyti: tu ir aš turime liudyti pavyzdžiu, nes negalime gyventi dvigubo gyvenimo – negalime mokyti to, ko nepraktikuojame. Kitaip tariant, turime mokyti to, ką bent stengiamės praktikuoti. (Kalvė, 694)
„Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais“
Viešpatie, mums jauku Tavo žaizdotame delne. Stipriai suspausk mus, taip stipriai, kad nustotume viso savo žemiško skurdo, kad apsivalytume, kad užsidegtume, kad jaustumės permirkę Tavo Krauju! O tada sviesk mus, alkstančius derliaus, toli toli per kasdien vis vaisingesnę sėją – iš Meilės Tau. (Kalvė, 5)
„Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo“`
Žiūrėk: apaštalai, kad ir kiek turėjo akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių, buvo nuoširdūs, paprasti... perregimi. Ir tu turi akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių. Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo. (Kelias, 932)
„Štai aš, nes pašaukei mane“
Atėjo mums išganymo, amžinybės diena. Dar kartą girdėti šis dieviškojo Ganytojo kvietimas, šie meilūs žodžiai: Vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kaip mūsų motina, Jis kviečia mus vardu. Kviečia tuo meiliu, šeimynišku kreipiniu. – Kviečia ten, sielos gilumoje, ir mums lieka atsiliepti: Ecce ego, quia vocasti me – štai aš, nes pašaukei mane, esu pasiryžęs, kad šįkart laikas netekėtų lyg vanduo per nugludintus akmenis, nepalikdamas pėdsakų. (Kalvė, 7)
„Gerai atlikime darbus“
Šventumą sudaro didvyriški poelgiai. Todėl darbe iš mūsų reikalaujama didvyriškumo, deramai užbaigiant skirtas užduotis dieną po dienos, nors ir kartojantis vis tiems patiems užsiėmimams. Antraip išeitų, kad mes nenorime būti šventi! (Vaga, 529)
„Tave garbinu, Tave myliu, didink mano tikėjimą“
Priimdamas Jį sakyk: Viešpatie, pasitikiu Tavimi; Tave garbinu, Tave myliu, didink mano tikėjimą. Būk atrama mano silpnumui, Tu, kuris pasilikai Eucharistijoje, bejėgis, kad pagydytum kūrinių silpnybes. (Kalvė, 832)
„Tavo darbas turi būti asmeninė malda“
Prieš pradėdamas darbą, pasidėk Nukryžiuotąjį ant stalo arba šalia darbo įrankių. Kartkartėmis žvilgtelk į jį... Kai pajusi nuovargį, pasižiūrėk į Jėzų ir rasi naujų jėgų dirbti toliau. Kadangi šis Nukryžiuotasis yra daugiau nei mylimo asmens paveikslas – tėvų, vaikų, žmonos, sužadėtinės. Jis yra viskas: tavo Tėvas, tavo Brolis, tavo Draugas, tavo Dievas ir Didžiausia visų tavo meilių Meilė. (Kryžiaus kelias, Vienuoliktoji stotis, 5)
„Rūpintis kitais ir užmiršti save“
Tikros kliūtys, atskiriančios tave nuo Kristaus: puikybė, geidulingumas... – įveikiamos malda bei atgaila. O melstis bei apsimarinti reiškia ir rūpinimąsi kitais bei savęs užmiršimą. Jei tu taip gyvensi, pamatysi, kaip dingsta dauguma dabar patiriamų sunkumų. (Kryžiaus kelias, Dešimtoji stotis, 4)
„Dievo vardu tau sakau: nenusimink“
Šventi yra tie, kurie kovoja iki savo gyvenimo pabaigos: tie, kurie moka pakilti po kiekvieno suklupimo, kiekvieno nuopuolio, kad su nuolankumu, meile, viltimi narsiai žengtų toliau. (Vaga, 186)
„Tai vilties laikas“
„Tai vilties laikas, ir aš gyvenu šiuo lobiu. Tai ne sakinys, tėve, – sakai, – tai tikrovė.“ Tada… visą pasaulį, visas didžiule galia tave traukiančias žmogiškąsias vertybes – draugystę, meną, mokslą, filosofiją, teologiją, sportą, gamtą, kultūrą, sielas… – viską sudėk į viltį – Kristaus viltį. (Vaga, 293)