„Kai manysite esą visiškai teisūs...“
Prašyk dvasinio vadovavimo kaskart su didesniu nuolankumu ir punktualiai, nes tai irgi nuolankumas. Manyk – neapsigauk, nes čia tau kalba Dievas, – kad esi kaip mažas vaikas, nuoširdus, ką tik išmokytas kalbėti, skaityti, pažinti gėles bei paukščius ir išgyventi džiaugsmus bei liūdesius, žiūrėti į žemę, kuria vaikšto. (Vaga, 270)
„Nusiramink: palauk, kol praeis kiek laiko“
Esi sunerimęs. Žiūrėk: kad ir kas atsitiktų tavo vidiniame gyvenime ar pasaulyje aplink tave, niekad neužmiršk, kad įvykių ar asmenų svarba yra labai santykinė. Nusiramink: palauk, kol praeis kiek laiko, o tada iš tolo ir be aistros stebėdamas įvykius ir žmones, išvysi perspektyvą, kiekvieną daiktą pastatydamas į jo vietą ir pagal tikrąjį jo dydį. Jei taip veiksi, būsi teisingesnis ir išvengsi daugelio rūpesčių. (Kelias, 702)
„Visa mūsų tvirtybė yra pasiskolinta“
Nebūk man baikštus, šiaudadūšis. Laikas atmesti tą keistą gailestį, kurį jauti pats sau. (Kelias, 193)
„Dievas išpuikėliams priešinasi“
Tikras nuolankumo kelias – mąstyti, kad, net stokojant talento, šlovės ir sėkmės, įmanoma tapti veiksmingu įrankiu, tik prašant suteikti Šventosios Dvasios dovanų. Apaštalai, nors ir trejus metus mokyti Jėzaus, išsigandę spruko nuo Kristaus priešų. Vis dėlto po Sekminių jie leidosi plakami, įkalinami ir galiausiai atidavė gyvybę, kad paliudytų savo tikėjimą. (Vaga, 283)
„Dievas nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių“
Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori? „Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas. (Kelias, 857)
„Skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta“
Prieš tyrą gyvenimą, šventą tyrumą iškyla didelis sunkumas, su kuriuo mums visiems tenka susidurti: tai pavojus sumiesčionėti dvasiniame ir profesiniame gyvenime; pavojus – taip pat ir Dievo pašauktiesiems į santuoką – jaustis senberniais, egoistais, žmonėmis, negebančiais mylėti. Su šiuo pavojumi pradėk kovoti nuo pat pradžių ir visiškai nenuolaidžiaudamas. (Kalvė, 89)
„Norime matyti skaisčiu žvilgsniu“
Koks gražus yra šventas tyrumas! Tačiau jis nei šventas, nei Dievui malonus, jei atskiriame jį nuo artimo meilės. Artimo meilė – tai sėkla, kuri augs ir duos gardžiausius vaisius, jei bus laistoma tyrumo vandeniu. Be artimo meilės tyrumas yra bevaisis ir sterilūs jo vandenys sielas paverčia purvynu, nešvaria bala, iš kurios kyla puikybės smarvė. (Kelias, 119)
„Vienos širdies ir vienos sielos“
Kaip Dievo vaikas ir su Jo malone turi būti tvirtas troškimais ir darbais vyras ar moteris. – Mes ne šiltnamio augalai. Gyvename pasaulio sūkuryje ir turime būti pasirengę visiems vėjams, karščiui ir šalčiui, lietui ir ciklonams... bet ištikimi Dievui ir Jo Bažnyčiai. (Kalvė, 792)
„Alkti ir trokšti Jo bei Jo mokymo“
Be vidinio gyvenimo, be ugdymosi nėra tikro apaštalavimo nei vaisingų darbų: triūsas yra laikinas ir net butaforinis. Todėl tokia didelė Dievo vaikų atsakomybė: turime alkti ir trokšti Jo bei Jo mokymo. (Kalvė, 892)
„Tu visada darai savo“
Savimyla. Tu amžinai ieškai sau naudos. Atrodo, kad tau trūksta gebėjimo jausti Kristaus brolystę: kiti tau ne broliai, o tik pakopos. Nujaučiu neišvengiamą tavo pralaimėjimą. O kai būsi dugne, tada lauksi, kad su tavim elgtųsi pagal artimo meilės įsakymą, pagal kurį dabar pats nenori gyventi. (Kelias, 31)