„Jis jau gimė!“
Kalėdos. – Giedama: Venite, venite... – Ateikime, nes Jis jau gimė. Ir kai įsižiūrėsi, kaip Marija ir Juozapas rūpinasi Kūdikėliu, išdrįsiu priminti: pažvelk į Jį vėl, žiūrėk į Jį be atvangos. (Kalvė, 549)
„Dievas nusižemino“
Ir Betliejuje gimsta mūsų Dievas – Jėzus Kristus! Užeigoje nėra vietos: Jis gimsta tvartelyje. Jo motina suvysto Jį vystyklais ir paguldo ėdžiose (Lk 2,7). Šaltis. Neturtas...
„Jis tapo žmogumi, kad mus atpirktų“
Tegu tave stulbina Dievo didžiadvasiškumas: Jis tapo žmogumi, kad mus atpirktų, kad tu ir aš – kurie, pripažink, esame nieko verti! – pasitikėdami bendrautume su Juo. (Kalvė, 30)
„Meilė pasireiškia darbais“
Keliauk į Betliejų, prieik prie Kūdikio, pasūpuok Jį, pasakyk Jam daug karštų žodžių, prispausk Jį prie širdies… – Nekalbu apie vaikiškumą, kalbu apie meilę! O meilė pasireiškia darbais: savo sielos gilumoje tikrai gali Jį apkabinti! (Kalvė, 345)
„Reikia būti nuolankiems“
Kai tu turi paklusti – arba vadovauti – visada įliek į tai daug meilės. (Kalvė, 629)
„Mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta“
Nustok visur kaišioti savąjį „aš“ – mano sveikata, mano vardas, mano karjera, mano užsiėmimai, kiekvienas mano žengiamas žingsnis... Kaip tai apgailėtina! Atrodo, tu pamiršai, jog „tu“ nieko neturi, viskas yra Jo. – Kai dienos bėgyje jautiesi – galbūt be priežasties – pažemintas; kai manai, jog tavo nuomonė turėtų imti viršų; kai suvoki, jog kas akimirką kunkuliuoja tavo „aš“ (mano reikalai, mano reikalai)... įtikink save, kad žudai laiką ir kad reikia, jog kažkas nužudytų tavo egoizmą. (Kalvė, 1050)
„Be Jo mes negalime nieko nuveikti“
Kai pajusi išdidumą, – puikybę! – kuris kirba tavyje, ir skatina laikyti save lyg kokiu antžmogiu, pats laikas sušukti: ne! Taip paskanausi džiaugsmo gero Dievo vaiko, kuris eina per žemę klysdamas, bet darydamas gera. (Kalvė, 1054)
„Neapleisk manęs, nepalik manęs“
Duokime Jėzui žinią apie save, kad esame vaikai. O vaikams, mažučiams ir paprastiems, kiek reikia pastangų, kad palypėtų nors vienu laipteliu!
„Leisk Jam iš tavęs reikalauti daugiau“
Dievas mus myli be galo labiau negu tu pats save myli... Taigi leisk Jam iš tavęs reikalauti daugiau! (Kalvė, 813)
„Esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą“
Dievas tavęs nepaima iš tavo aplinkos, neatitraukia tavęs nuo pasaulio: nei nuo tavo padėties, nei nuo tavo kilnių žmogiškų ambicijų, nei nuo tavo profesinio darbo... Jis nori, kad būtent ten būtum šventas! (Kalvė, 362)