2022 m. liepos 24 d.
„Senatvėje jie neša vaisių“ (Ps 92, 15)
Brangieji!
92 psalmės eilutė „senatvėje jie neša vaisių“ (15 eil.) yra gera žinia, tikra evangelija, kurią galime skelbti pasauliui antrosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga. Tai prieštarauja tam, ką pasaulis mano apie šį gyvenimo amžių; taip pat nesutinka su rezignacijos nuostata tarp kai kurių iš mūsų, vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių be vilties ir nieko nebesitikinčių iš ateities.
Senatvė iš tiesų yra laikotarpis, kurį nelengva suprasti net ir mums, kurie jį jau išgyvename
Daugeliui senatvė kelia baimę. Jie tai suvokia kaip tam tikrą ligą, su kuria geriau vengti bet kokio kontakto: seni žmonės mums nerūpi – mano jie, – ir jiems derėtų gyventi atokiau, galbūt kartu, įstaigose, kurios jais rūpintųsi ir apsaugotų mus nuo jų problemų. Tai „atmetimo kultūra“: mentalitetas, siūlantis mums silpnesniųjų atžvilgiu jaustis kitokiais, nepažeistais jų trapumo, taip pat leidžiantis įsivaizduoti, kad „mes“ ir „jie“ einame atskirais keliais. Tačiau iš tikrųjų ilgas gyvenimas, kaip moko Šventasis Raštas, yra palaiminimas, o seni žmonės nėra atstumtieji, nuo kurių reikia atsiriboti, bet gyvi Dievo, dovanojančio gyvenimo apstumą, palankumo ženklai. Palaiminti namai, kur rūpinamasi senu žmogumi! Palaiminta šeima, kuri gerbia savo senelius!
Senatvė iš tiesų yra laikotarpis, kurį nelengva suprasti net ir mums, kurie jį jau išgyvename. Nors ji ateina po ilgos kelionės, mūsų niekas jai neparuošė, atrodo, kad ji mus užklupo netikėtai. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės daug lėšų skiria šiam gyvenimo etapui, tačiau nepadeda jo įprasminti: jos siūlo pagalbos planus, bet ne gyvenimo viziją [1]. Dėl to sunku žvelgti į ateitį ir suvokti siektiną perspektyvą. Viena vertus, esame gundomi nuvyti senatvę slėpdami raukšles ir apsimesdami, kad vis dar esame jauni; kita vertus, atrodo, kad viskas, ką galime padaryti, tai gyventi nusivylę, susitaikę su mintimi, jog nebegalėsime „nešti vaisių“.