Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Toliau melskimės kartu - kaip birželio 26 d. per Šv. Mišias, kurios buvo transliuojamos interneto svetainėje - už tuos, kurie mus paliko dėl pandemijos, kuri vis dar stiprėja daugelyje šalių. Savo maldoje - ir, jei įmanoma, veiklia pagalba - nepamirškime taip pat visų, kurie patyrė nuostolius asmeniniame, šeimyniniame, medicininiame ar ekonominiame lygmenyje. Visa tai ir toliau leidžia mums patirti žmogiškosios prigimties pažeidžiamumą ir pasitikėjimo vien tik savo jėgomis netikrumą. Šios aplinkybės padėjo mums su didesniu atsidavimu kreipti žvilgsnius į Dievą ir į šalia esančius, suvokiant, kad mūsų palydėjimas gali jiems suteikti tikrą paguodą.

Šiomis trumpomis eilutėmis norėčiau paskatinti susimąstyti taip pat apie kitą pažeidžiamumo rūšį, su kuria vienaip ar kitaip susiduriame. Turiu omenyje asmeninį silpnumą, kurį kartais patiriame, lyginant su krikščioniškojo tikėjimo ir Dievo Darbo dvasios idealu. Dėl šios disproporcijos tarp idealo ir mūsų pačių gyvenimo tikrovės neturėtume nusivilti ar nusiminti.

Gali mums padėti prisiminimas, kad Kristus nepašaukė savo mokinių dėl to, kad buvo geresni už kitus, o surinko juos pažindamas jų silpnumus ir - kaip ir mūsų atveju - giliausią jų širdžių ir jų praeities gelmę; todėl galėjo taip pat skaitytis su visais gerais dalykais, kuriuos jie gebėjo įvykdyti. Jėzus žinojo, kad kelyje nepritrūks jiems Šventosios Dvasios jėgos, jei tik bus pasirengę kasdien pradėti vis iš naujo. Mano dukterys ir sūnūs, nors ir kartais suvoktume savo menkumą, neklysdami galime tvirtinti Dominus illuminatio mea et salus mea, quem timebo? (Ps 27, 1).

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Pamplona, 2020 m. liepos 20 d.