Brangūs broliai ir seserys!
Šiandieniai migracijos srautai yra sudėtingas ir įvairialypis reiškinys, kuriam suprasti reikia kruopščiai išanalizuoti visus aspektus, būdingus įvairiems migracinės patirties etapams – nuo išvykimo iki atvykimo, įskaitant galimą grįžimą. Norėdamas prisidėti prie šių pastangų suprasti tikrovę, nusprendžiau Žinią 109-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga skirti laisvei, kuri visada turėtų žymėti pasirinkimą palikti savo kraštą.
„Laisvi išvykti, laisvi pasilikti“ – taip buvo pavadinta solidarumo iniciatyva, kurią prieš kelerius metus paskatino Italijos vyskupų konferencija kaip konkretų atsaką į šiuolaikinės migracijos iššūkius. Atidžiai klausydamasis dalinių Bažnyčių supratau, kad tokios laisvės užtikrinimas yra plačiai paplitęs ir bendras pastoracinis rūpestis.
„Pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šventosios Šeimos bėgimas į Egiptą nebuvo laisvo pasirinkimo padarinys, kaip ir daugelis kitų Izraelio tautos istoriją menančių migracijų. Migracija visada turėtų būti laisvas pasirinkimas, tačiau iš tiesų daugeliu atvejų, net ir šiandien, taip nėra. Milijonus žmonių išvykti verčia konfliktai, stichinės nelaimės ar tiesiog negalėjimas oriai ir pasiturinčiai gyventi savo tėvynėje. Jau 2003 m. šventasis Jonas Paulius II teigė: „Kalbant apie migrantus ir pabėgėlius, kurti konkrečias taikos sąlygas reiškia rimtai įsipareigoti pirmiausia saugoti teisę neemigruoti, t. y. teisę taikiai ir oriai gyventi savo tėvynėje“ (Žinia 90-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga, 3).