1. „Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45). Tai vienas iš paskutinių prisikėlusio Viešpaties gestų prieš jo žengimą į dangų. Jis apsireiškia susirinkusiems mokiniams, laužo su jais duoną ir atveria jiems protą, kad jie suprastų Šventuosius Raštus. Tiems įsibaiminusiems ir nusivylusiems žmonėms jis apreiškia Velykų slėpinio prasmę: būtent, kad pagal amžinąjį Tėvo planą Jėzus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių, idant paskelbtų atsivertimą ir nuodėmių atleidimą (plg. Lk 24, 26. 46–47). Jis taip pat pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri suteiks jiems galybės tapti to išganymo slėpinio liudytojais (plg. Lk 24, 49).
be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami
Mūsų tapatybei ypač svarbus ryšys, siejantis Prisikėlusįjį, tikinčiųjų bendruomenę ir Šventąjį Raštą. Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami. Todėl šv. Jeronimas buvo teisus tvirtindamas: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaras, Prologas: Comm. in Is: PL 24, 17).
Likusią dokumento dalį rasite čia.
Taip pat skaitykite:
- Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą DEI VERBUM (1965-11-18)
- Enciklika DIVINO AFFLANTE SPIRITU apie tinkamai puoselėtinas Šv. Knygų studijas (1943-09-30)