Brangūs broliai ir seserys!
Šių metų Pasaulinei misijų dienai pasirinkau temą, įkvėptą Luko evangelijos pasakojimo apie Emauso mokinius (plg. 24, 13–35), „Degančios širdys, keliu žengiančios kojos“. Tie du mokiniai buvo sutrikę ir nusivylę, tačiau susitikimas su Kristumi Žodyje ir laužomoje Duonoje uždegė entuziazmą vėl keliauti į Jeruzalę ir skelbti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Evangelijos pasakojime mokinių pasikeitimą fiksuoja keli ryškūs vaizdai: užsidegusios širdys Jėzaus aiškinamų Raštų akivaizdoje, atsivėrusios akys, kai mokiniai atpažino jį, ir, kaip kulminacija, žengiančios į kelionę kojos. Mąstydami apie šiuos tris aspektus, nužyminčius mokinių misionierių kelionę, galime atnaujinti savo uolumą evangelizuoti šiandienos pasaulį.
1. Užsidegusios širdys, „kai jis mums atvėrė Raštų prasmę“. Misijoje Dievo žodis apšviečia ir perkeičia širdį.
Kelyje iš Jeruzalės į Emausą dviejų mokinių širdys buvo liūdnos – tai matyti iš jų veidų – dėl Jėzaus mirties, nes jie buvo įtikėję jį (plg. 17 eil.). Suvokus nukryžiuoto Mokytojo nesėkmę žlugo jų viltis, kad jis yra Mesijas (plg. 21 eil.).
Šiandien, kaip ir anuomet, prisikėlęs Viešpats yra arti savo mokinių misionierių ir eina šalia jų, ypač tada, kai jie jaučiasi sutrikę, nusivylę, išsigandę dėl juos supančio ir norinčio uždusinti neteisybės slėpinio
„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“ (15 eil.). Kaip tada, kai pirmą kartą pašaukė mokinius, taip ir dabar, jiems išgyvenant sumaišties momentą, Viešpats imasi iniciatyvos, prisiartina prie savųjų ir eina šalia jų. Dėl savo didžio gailestingumo jis niekada nepavargsta būti su mumis, nepaisydamas mūsų trūkumų, abejonių, silpnybių, nepaisydamas mūsų liūdesio ir pesimizmo, nulemiančio „neišmanymą“ bei „širdžių nerangumą“ (25 eil.), menką tikėjimą.
Šiandien, kaip ir anuomet, prisikėlęs Viešpats yra arti savo mokinių misionierių ir eina šalia jų, ypač tada, kai jie jaučiasi sutrikę, nusivylę, išsigandę dėl juos supančio ir norinčio uždusinti neteisybės slėpinio. „Tegu niekas iš mūsų neatima vilties!“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 86). Viešpats yra didesnis už mūsų problemas, ypač kai su jomis susiduriame skelbdami Evangeliją pasauliui. Juk galiausiai ši misija yra jo, o mes esame tik nuolankūs jo bendradarbiai, „nenaudingi tarnai“ (plg. Lk 17, 10).