Brangūs broliai ir seserys!
Šiandien norėčiau kalbėti apie moterį, kuriai Bažnyčios istorijoje teko iškilus vaidmuo. Tai Kotryna Sienietė. Keturioliktasis amžius, kuriame ji gyveno, buvo sunki epocha Bažnyčios gyvenimui ir Italijos bei Europos socialiniam audiniui. Tačiau ir didžiausių sunkumų laikotarpiais Viešpats niekada nenustojo laiminęs savo tautos ir siuntęs šventų vyrų ir moterų, supurtančių žmonių širdis ir protus ir akinančių juos atsiversti bei atsinaujinti. Kotryna yra viena iš jų, ji ir šiandien mums kalba ir skatina mus drąsiai žengti šventumo keliu, darantis vis tobulesniais Viešpaties mokiniais.
Gimė 1347 m. Sienoje, gausioje šeimoje, mirė savo gimtajame mieste 1380 m. Sulaukusi šešiolikos metų, po vieno regėjimo, kuriame išvydo šv. Dominyką, įstojo į dominikonų trečiojo ordino moterų atšaką, vadinamą Mantellate. Likdama šeimoje, dar paauglystėje ji privačiai davė skaistumo įžadą ir atsidėjo maldai, atgailai ir artimo meilės darbams, pirmiausia ligonių pagalbai.
„Iš šventosios Kotrynos išmokstame iškiliausio dalyko – pažinti ir mylėti Jėzų Kristų ir jo Bažnyčią“ Benediktas XVI
Pasklidus garsui apie jos šventumą, ji ėmėsi intensyvaus dvasinio vadovavimo įvairiems visuomenės sluoksniams – kilmingiesiems ir politikams, menininkams ir žmonėms iš liaudies, pašvęstiesiems asmenims, dvasininkams, įskaitant popiežių Grigalių XI, kuris tuo metu rezidavo Avinjone. Kotryna energingai ir primygtinai ragino jį grįžti į Romą. Daug keliavo skatindama imtis Bažnyčios vidinės reformos ir puoselėti taiką tarp valstybių: dėl šios priežasties garbingasis Jonas Paulius II paskelbė ją Europos globėja, kad senasis žemynas niekada neužmirštų savo krikščioniškųjų šaknų, sudarančių jo kelio pagrindą, ir toliau būtų ženklinamas pamatinių Evangelijos vertybių, laiduojančių teisingumą ir santarvę.