Šv. Jonas pasakoja, kad Prisikėlimo dieną, temstant, mokiniai susirinko namuose durims „dėl žydų baimės esant užrakintoms“ (Jn 20,19). Jie buvo užsirakinę, pilni baimės. Tada „atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums! Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną.“ (Jn 20,19-20). Staiga tų vyrų nerimas virto giliu džiaugsmu. Jie gavo Viešpaties jiems atsiųstą ramybę ir priėmė Šventosios Dvasios dovaną (Plg. Jn 20,22).
Daugybė šios Evangelijos scenos elementų patraukia dėmesį. Ko laukė apaštalai? Jėzus netikėtai pasirodo priešais juos ir Jo buvimas juos pripildo džiaugsmo ir ramybės. Žinome apie kai kuriuos Jo žodžius ir gestus, tačiau koks galėjo būti Jo žvilgsnis? Jie Jį apleido. Paliko vieną. Jie bailiai pabėgo. Ir vis dėlto Viešpats jiems nepriekaištauja. Jis pats jiems apie tai buvo paskelbęs. Jis žinojo, kad iš ano silpnumo gali rastis gilus atsivertimas. „Aš meldžiuosi už tave, — sakė Jis Petrui prieš pat kančią, — kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31-32) Sugrudusios apaštalų širdys dabar galėjo geriau priimti Dievo jiems siūlomą meilę. Antraip galbūt jie — o pirmiausia Petras — būtų ir toliau pernelyg pasikliovę savo pačių jėgomis.
„žaizdos neišnyko iš prisikėlusiojo Jėzaus kūno. Jos pasiliko, nes tos žaizdos yra amžinas Dievo meilės mums ženklas“ (Popiežius Pranciškus)
Kita vertus, kodėl Jėzus jiems parodė savo rankas ir šoną? Nukryžiavimo žiaurumai paliko akivaizdų pėdsaką. Ir vis dėlto, žaizdų vaizdas mokinius užlieja ne liūdesiu, o ramybe, jis sukelia jiems ne atmetimą, o džiaugsmą. Gerai pagalvojus, šios vinių ir ieties paliktos žymės yra Dievo Meilės atspaudas. Ši detalė yra kupina prasmės: Jėzus norėjo, kad Jo kūne kančios žaizdos pasiliktų ir po prisikėlimo, kad neliktų jokio plyšelio nepasitikėjimui ir kad niekas negalvotų, jog dėl taip dažnai prasto ir netgi šalto mūsų atsako, Jis gailisi to, ką yra padaręs. Kristaus meilė yra tvirta ir visiškai sąmoninga.
Be to, nepatikliajam Tomui žaizdos buvo neabejotinas Prisikėlimo ženklas. Jėzus yra Dievo Sūnus, kuris išties numirė ir prisikėlė už mūsų nuodėmes. „Jėzaus žaizdos – moko Popiežius – yra papiktinimas tikėjimui, tačiau taip pat jos yra tikėjimo patikrinimas. Dėl to žaizdos neišnyko iš prisikėlusiojo Jėzaus kūno. Jos pasiliko, nes tos žaizdos yra amžinas Dievo meilės mums ženklas ir jos būtinos, kad tikėtume Dievą. Ne kad tikėtume, jog Dievas egzistuoja, bet kad tikėtume, jog Dievas yra meilė, gailestingumas, ištikimybė. Šv. Petras, cituodamas Izaiją, rašo krikščionims: „Esate pagydyti Jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24; plg. Iz 53, 5)“ [1].
Dvasiniai autoriai Viešpaties žaizdose surado švelnumo šaltinį. Pavyzdžiui, šv. Bernardas rašė: „Per šiuos žaizdų plyšius galiu skanauti laukinį medų ir aliejų iš akmenuotos žemės (plg. Įst 32, 13), tai yra, galiu paragauti ir pamatyti, koks geras yra Viešpats“ [2]. Šiose žaizdose atpažįstame begalinę Dievo Meilę. Iš Jo pervertos širdies liejasi Šventosios Dvasios dovana (plg. Jn 7, 36-39). Viešpaties žaizdos yra ir saugus prieglobstis. Kai atrandame atvirų žaizdų gilumą, mūsų vidiniame gyvenime gali atsiverti „nauja jūra“.
„Mano Viešpaties dešiniosios rankos Švenčiausioji Žaizda“
„Įeikite į Kristaus žaizdas, – siūlė Šv. Jonas Avilietis, – Kristus sako, kad tenai gyvena Jo balandė – paprastume Jo ieškanti dvasia“ [3]. „Paslėpk mane savo žaizdose,“ – meldžiamasi vienoje garsioje maldoje. Šv. Josemaría taip pat įsisavino šį tarp krikščionių įsišaknijusį artinimosi prie Mokytojo būdą. 1933 m. jis rašė taip: „Kasdien pasinerti į vieną iš mano Jėzaus žaizdų“ [4].
Tai yra viena iš pamaldumo praktikų, kurios jis laikėsi visą gyvenimą ir kurią taip pat rekomenduodavo savo sutiktiems jaunuoliams [5]. Ir vis dėlto ši praktika ypatinga dėl išgyvenimų, patirtų per patį Ispanijos pilietinį karą, gyvenant Burgos mieste. Jie atvėrė naują begalinę panoramą. Tai buvo kančios laikotarpis, nes jo Opus Dei šeimos vaikai išsibarstė po visą pusiasalį: vieni kovėsi mūšio frontuose, kiti slapstėsi skirtingose vietose, kai kuriose vis dar vyko religiniai persekiojimai. Slapstytis turėjo ir jo motina bei broliai. Galiausiai, iš savo dvasinių dukrų jis beveik negaudavo naujienų. Be to, kai kurie jaunuoliai, anksčiau jį sekę, žuvo karo metu.
Tokiomis aplinkybėmis šv. Josemaría jautėsi pašauktas padvigubinti savo pastangas, maldą, ir ypač atgailą. Visgi pirmosiomis 1938 m. birželio dienomis jam keliaujant į Huelgas vienuolyną, kur atliko vieną tyrimo užduotį, jis gavo ypatingos Dievo šviesos, kurią tą pačią dieną aprašė laiške Chuanui Jimenesui Vargasui (Juan Jiménez Vargas).
„šįryt (...) atradau naują Jūrą: Švenčiausiąją dešiniosios mano Viešpaties rankos Žaizdą. Ir štai aš čia – visą dieną leidžiu tarp bučinių ir adoracijų! Švenčiausiasis mūsų Dievo žmogiškumas yra išties maloningas!“ (šv. Josemaría)
„Brangus Chuanitai (Juanito), šįryt, pakeliui į Huelgas, kur ėjau melstis, atradau naują Jūrą: Švenčiausiąją dešiniosios mano Viešpaties rankos Žaizdą. Ir štai aš čia – visą dieną leidžiu tarp bučinių ir adoracijų! Švenčiausiasis mūsų Dievo žmogiškumas yra išties maloningas! Prašyk Jį, kad Jis man duotų tikros savo Meilės – taip bus visiškai nuskaistinti visi kiti mano prisirišimai. Neužtenka sakyti: „Širdie, ant Kryžiaus!” Nes jei viena Kristaus žaizda nuplauna, išgydo, nuramina, sustiprina, uždega ir priverčia pamilti, ko nepadarys penkios žaizdos, atvertos ant kryžiaus medžio? Širdie, ant Kryžiaus! Mano Jėzau, ko man dar norėti? Suprantu, kad jei šitai kontempliuosiu ir toliau (o ten mane įstūmė šv. Juozapas, mano Tėvas ir Globėjas, kurio prašiau įkvėpimo), tapsiu kaip niekad išprotėjęs. Pabandyk ir tu!“ [6]
Jis jau turėjo gilų pamaldumą Viešpaties Šventajai Žmogystei bei Kristaus žaizdoms. Bet dabar, netikėtai, jis visa tai išvydo kaip „naują jūrą“. Jis išsyk giliau pažino tų žaizdų atperkamosios Meilės prasmę ir suprato, kad geriausias atsakas į tokią didelę Meilę yra ne tai, ką jis galėtų padaryti, bet būtent – pasinėrimas į Dievą: kontempliuoti Jį ir visiškai leistis apkabinamam tos Meilės.Jis tęsia laišką pasakodamas apie pastangas, kurių reikalavo jo situacija: „Nepaisant visko, be galo pavydžiu tiems, kurie yra fronte.“ Toliau pasitelkia žinomo karo kapeliono, pagarsėjusio atgaila, figūrą: „Pagalvoju, kad jei mano kelias nebūtų aiškus, būtų nuostabu aplenkti Tėvą Doylį. Tačiau... Tai man gerai sektųsi – man niekad nebuvo sunku atgailauti. Be abejonės, būtent dėl šios priežasties esu vedamas kitu keliu: Meilės keliu.“ Jo kelias buvo Meilė: mylėti ir leistis būti mylimam. Atsisveikindamas jis pasiremia šiuo įsitikinimu: „Apkabinu. Iš dešiniosios rankos Žaizdos tave laimina tavo Tėvas“ [7].
Tas įvykis, toji nelaukta šviesa buvo vilties ženklas ir, be abejonės, akstinas jo kunigiškam darbui. Šio dieviškojo apšvietimo dėka, žinoma ir ne kartą apmąstyta realybė – jo paties nueitas ir rekomenduotas kelias – staiga tapo naujove, neišsemiamu lobynu, nuo kurio jau nebenorėjo atsiskirti.
Apginti Meilės
Jėzaus žaizdos yra amžinas Jo Meilės, iki galo pasiaukojusios ant Kryžiaus, priminimas. Dievas nesigaili, kad mus myli. Dėl to Jo Meilės kontempliavimas yra vilties šaltinis. Žvelgdami į Prisikėlusįjį, kuris išsaugo savo kančios žymes, suvokiame, kad „būtent ten, Jo giliausiame nusižeminime – kuris taip pat yra pats aukščiausias meilės taškas – atsirado viltis. Jei kas nors klausia: „Kaip gimsta viltis?“ – Ant kryžiaus. Žvelk į kryžių, žvelk į Nukryžiuotą Kristų ir iš ten tave aplankys neblėstanti, iki amžinojo gyvenimo išliekanti viltis“ [8]. Ant kryžiaus gimė ir nuolat atgimsta mūsų viltis. Šitaip „su Jėzumi kiekviena mūsų tamsybė gali būti perkeista į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Kiekvienas, taip, kiekvienas“ [9]. Šis užtikrintumas šv. Paulių privertė sušukti: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? [...] Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35-37).
Kaip ir į apaštalus, Jėzus į mus nežvelgia su kartėliu. Jis neprikaišioja mums dėl nuodėmių, silpnybių, išdavysčių
Pripažinus silpnumą ir nuodėmę, dažnai į mūsų sielą įvairiais būdais gali įsimesti nevilties pagunda. Tai, ką kartais galbūt priėmėme paviršutiniškai arba nuolaidžiaudami, kaipmat prisistato kaip absurdiškas „ne“, kaip smūgis mus mylinčiam Dievui. Mūsų tingus ir nenorus atsakas taip pat gali būti nusivylimo motyvas. Tačiau visa tai tėra to, kuris mus privertė nupulti, gundymai. Viešpaties žaizdų kontempliavimas gali būti geriausia reakcija: Jo žaizdos mums primena, kad Jo Meilė yra „stipri kaip mirtis“ (Gg 8,6). Juolab, kad Jo Meilė nugalėjo mirtį. Vienas šiuolaikinis poetas išreiškė tai labai dirbtiniu, bet gražiu būdu: „Nuplautas vandeniu ištryškusiu iš šono / saugiai pasislėpęs žaizdoje / nuo tiek „ne“, kurie niekur neveda/, nuo tiek drungnų „taip“, nuo tiek nusigręžimų“ [10].
Grįžimas prie Viešpaties žmogiškumo – sužeisto mūsų nuodėmės ir prisikėlusio – kontempliacijos, mums gali būti vilties šaltinis. Kaip ir į apaštalus, Jėzus į mus nežvelgia su kartėliu. Jis neprikaišioja mums dėl nuodėmių, silpnybių, išdavysčių. Atvirkščiai, Jis vėl sutvirtina mus, nes Jo meilė yra išties besąlyginė. Jis mums sako ne: „Myliu tave, kai elgiesi gerai,“ o: „Myliu tave, nes man esi lobis ir toks išliksi, kad ir kas benutiktų.“ Šis suvokimas, galintis gimti kontempliuojant atviras Viešpaties žaizdas, mus pripildys džiaugsmo ir ramybės. Kad ir kas benutiktų, ir vėl artindamiesi prie Dievo atleidimo, galime jose rasti prieglobstį: „Savo asmeniniame gyvenime – pasakojo Popiežius viename Mišių pamoksle – daug kartų mačiau gailestingą Dievo veidą, Jo kantrybę; taip pat daugybėje žmonių mačiau pasiryžimą žengti prie Jėzaus žaizdų sakant Jam: „Viešpatie, štai aš, priimk mano vargą, savo žaizdose paslėpk mano nuodėmę, nuplauk ją savo krauju.“ Ir visada mačiau, kad Dievas taip ir padarydavo, priimdavo juos, paguosdavo, nuplaudavo, mylėdavo“ [11].
Mūsų menkumo pripažinimas yra ne pralaimėjimas ar pažeminimas. Galėtų tai būti, jei Dievas norėtų mus užvaldyti. Tačiau taip nėra. Jis veikia iš Meilės: begalinės Meilės, kurią mums teikia vildamasis, kad mokėsime ją priimti.
Atjautos kelias
Egzistuoja daugybė būdų, kaip artintis prie Viešpaties žaizdų.„Prigluskite prie Viešpaties žaizdų,“ patardavo šv. Josemaría [12]. Žinome, kaip jam patikdavo vaizduotėje įsijausti į Evangeliją. Pavyzdžiui knygoje Šventasis Rožinis kontempliuodamas pirmąjį garbės slėpinį jis komentuoja: „Ir, baigdamas šią paslaptį, tu pabučiavai Jo kojų žaizdas... o aš dar drąsiau, kadangi dar vaikiškiau, prispaudžiau savo lūpas prie atverto Jo šono“ [13].
Prisimindamas, kaip šv. Josemaría dėkodavo už Šv. Mišias – ypatingą progą kasdien atnaujinti asmeninį susitikimą su savo Gyvenimo Meile – kunigas Javier Echevarría rašė: „Jis iš pradžių atsiklaupdavo ant žemės arba klaupto ir žvelgdamas į rankose laikomą kišeninį kryželį kalbėdavo maldą En ego [Malda į Nukryžiuotąjį Jėzų]. Kartodamas žodžius, kuriais buvo kalbama apie Viešpaties žaizdas, pamaldžiai bučiuodavo kiekvieną iš jų“ [14].
Paliesti Kristų kenčiančiuose reiškia leistis Jo užkalbinamiems, prisiartinti prie Jo žaizdų ir meile atsakyti į Jo Meilę
Viešpaties žaizdos, kurias taip giliai aną birželio rytą atrado šv. Josemaría, ne tik apreiškia Meilę, kuria mus myli Viešpats: jos tuo pačiu yra ir kvietimas dalyvauti atpirkime kartu su Juo, kaip tai daro šventoji Marija; būti Jo Kirėniečiu, paguosti Jį dėl tiek įžeidimų, kurie skaudina Jo Širdį, ypač dėl to, kad jie žeidžia ir mūsų širdis... Galiausiai tai kvietimas rūpintis Juo būtent tuose „mažiausiuose broliuose“, su kuriais Jis tapatinasi ir kuriuose Jis norėjo pasilikti (plg. Mt 25, 40).
Dėl to kalbant apie kelią, kuris šv. Josemaríai leido atrasti aną Jūrą – Dievo šviesą, – nevalia pamiršti daugybės valandų, kurias jis praleido rūpindamasis ligoniais ir vargšais pačiuose neturtingiausiuose Madrido rajonuose. Išeiti iš savęs, kad paliestume Jėzų kenčiančiuose – tai yra tikrai nuostabus būdas atrasti Dievo Meilę. Tai išties yra užtikrintas kelias.
Šis kelias mus skatina leistis Jo užkalbinamiems, prisiartinti prie Jo žaizdų ir meile atsakyti į Jo Meilę. Taip išmokstame su kitais dalintis tuo pat švelnumu, kurį Dievas išlieja ant mūsų asmeninio silpnumo. Šiame kelyje mūsų pačių gyvenimai įgyja atnaujintą misijos prasmę, skatinančią mus išeiti iš savęs, pasikliaujant ne savo jėgomis, bet Dievo kvietimu, kuris mus perkeičia ir paveda mums pasaulyje sėti ramybę bei džiaugsmą. Popiežius tai nenuilsdamas pabrėžia: „Kartais jaučiame pagundą būti krikščionimis, palaikančiais protingą atstumą nuo Kristaus žaizdų. Tačiau Jėzus nori, kad paliestume žmogaus vargingumą, kad prisiliestume prie kitų kenčiančių žmonių. [...] Tai darant mūsų gyvenimas visada tampa stebuklingai sudėtingas ir išgyvename įtemptą buvimo tauta patirtį, priklausomybės tautai patirtį“ [15].
Įeiti į Kristaus žaizdas einant užuojautos ir kontempliacijos keliu – tai gali mums atverti tikrą Jūrą. Taip mes išmoksime šiose Meilės žaizdose rasti prieglobstį, o aplinkinius žmones mylėti visa širdimi – pradedant nuo tų, kuriems to reikia labiausiai; žmones, kurie neretai yra arčiausiai – mūsų pačių namuose.
Lucas Buch
[1] Pranciškus, Homilija, pasakyta per Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos Šv. Mišias, 2014 m. balandžio 27 d.
[2] Šv. Bernardas, Pamokslas 61 (Apie Giesmių giesmę), 4. Gausybę liudijimų apie šią pamaldumo praktiką ir kaip ja gyventi galima rasti knygoje P. Beteta, Žiūrės į tą, kurį pervėrė, Rialp: Madridas, 2009.
[3] Šv. Jonas Avilietis, Laiškų rinkinys, 47 laiškas. Plg. Gg 2, 16.
[4] Šv. Josemaría, Asmeniniai užrašai, nr. 1799b, 1933 m., knygoje Šventasis Rožinis. Kritinis-istorinis leidimas, Rialp: Madridas, 2010, pirmojo garbės slėpinio komentaras, p. 226, 5 išnaša.
[5] „Kasdien pasiliksiu Viešpaties šono žaizdoje, išpildydamas seną pasiryžimą“: Šv. Josemaría, Asmeniniai užrašai, nr. 1763, 1934 m.; knygoje Kelias. Kritinis-istorinis leidimas, Rialp: Madridas, 2004, 3-ias leid., nr. 288 išnaša.
[6] Šv. Josemaría, Laiškas Juanui Jiménezui Vargasui, 1938 m. birželio 6 d., knygoje A. Vázquez dePrada, Opus Dei steigėjas, 2 tomas, Rialp: Madridas, 2002, p. 288-289.
[7] Ten pat.
[8] Pranciškus, Bendroji audiencija, 2017 m. balandžio 12 d.
[9] Ten pat.
[10] Julio Martínez Mesanza, „Apgintasis“, Šlovė, Rialp: Madridas, 2016.
[11] Pranciškus, Pamokslas, 2013 m. balandžio 7 d.
[12] Šv. Josemaría, Dievo bičiuliai, nr. 303.
[13] Šv. Josemaría, Šventasis Rožinis, pirmasis garbės slėpinys.
[14] Javier Echevarría, Atsiminimai apie pal. Josėmaríą, Rialp: Madridas, 2000, p. 235.
[15] Pranciškus, Apaštališkasis paraginimas Evangelii Gaudium (2013 m. rugsėjo 24 d.), nr. 270.