Nebijok; nuo šiol žmones žvejosi. Kristaus žodžiai pakeitė Simono gyvenimą: nuo šiol Galilėjos žvejys žino, dėl ko gyvena. Kiekvienas anksčiau ar vėliau susiduria su šiuo klausimu: kokia tavo gyvenimo misija?
Jau artimiausiomis dienomis Vyskupų sinodas Romoje svarstys jaunimo, tikėjimo ir pašaukimo atpažinimo klausimus. Prašykime, kad Šventoji Dvasia apšviestų sinodo tėvus. Taip pat pasinaudokime galimybe apmąstyti savo pačių kelią, nes visi turime vieną ar kitą dievišką pašaukimą, visi esame Dievo šaukiami būti su Juo.
Tikėjimas yra ryški šviesa, gebanti apšviesti mūsų ateitį ir įkvėpti pilnatvės troškimą. Kai vaikystės įsitikinimai susvyruoja ir tikėjimo šviesa gali susisilpnėti, svarbu prisiminti pačią giliausią tiesą apie save: esame Dievo vaikai, sukurti iš meilės. Jis mus šaukia tam, kas esmingiausia: kiekvieną iš mūsų kviečia pasiekti laimės pilnatvę su savimi. Kūrėjas neapleidžia mūsų likimo valiai, mūsų neužmiršta: Jis kuria, myli ir šaukia. Todėl savojo kelio atpažinimas turi būti apšviestas tikėjimo Dievo meile mums, kiekvienam iš mūsų.
Nebijok, Jėzus sako Petrui. „Nebijokite įsiklausyti į Dvasią, siūlančią jums drąsius pasirinkimus“, – rašė popiežius laiške jaunimui skelbdamas apie šį sinodą. Asmeninės paieškos gali kelti tam tikrą nerimą, nes laisvės pojūtis gali apsvaiginti. Ar būsiu laimingas? Ar man pakaks jėgų? Ar verta įsipareigoti? Dievas nepalieka mūsų vienų. Jis įkvėps mus, jei įsiklausysime. Mes jau prašome jo pagalbos, kai kalbame pačią gražiausią maldą: „Tebūnie tavo valia, kaip Danguje, taip ir žemėje“ – tebūnie Tavo valia man, tau, kiekvienam iš mūsų.
Mąstydami apie daugelį jaunuolių, kurie trokšta atsiliepti į Dievo planus, prašykime jiems tiek šviesos, kad pamatytų savo kelią, tiek ir jėgų, kad norėtų susitapatinti su Dievo valia. Kai Jis ko nors prašo, iš tikrųjų siūlo mums dovaną. Negalvokime, kad mes darome Dievui kokią nors paslaugą – tai Dievas apšviečia mūsų gyvenimą ir padaro jį kupiną prasmės.
O kad jauni ir vyresni suprastume, jog šventumas nėra kliūtis svajonėms, bet yra jų kulminacija. Visi troškimai, projektai, kiekviena meilė gali tapti Dievo planų dalimi. Kaip primena šv. Josemaria, „gyventi meile – tai šventumas“.
Krikščioniškas gyvenimas sutapatina mus ne su idėja, o su asmeniu – su Jėzumi Kristumi. Kad tikėjimas apšviestų mūsų žingsnius, klauskime savęs ne tik „Kas man yra Jėzus Kristus?“, tačiau ypač apmąstykime „Kas aš esu Jėzui?“ Taip atrasime Viešpaties suteiktas dovanas mums, tiesiogiai susijusias su mūsų misija. Mumyse vis labiau bręs vidinis nusistatymas atsiverti kitų poreikiams, gebėsime tarnauti visiems ir aiškiau suprasime, kokią vietą Dievas mums patikėjo šiame pasaulyje.
Visuomenėje, kurioje per dažnai galvojama apie materialinę gerovę, tikėjimas mums padeda pakelti akis ir atrasti tikrąjį mūsų būties matmenį. Jeigu nešime Evangeliją, mūsų kelionė šioje žemėje duos vaisių. Žinoma, ir visuomenei atneš daug gero jaunimo karta, kuri - tikėjimo ir Dievo meilės mums šviesoje - savęs klaus: kokia mano misija šiame gyvenime? Kokią žymę paliksiu po savęs?