Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!
Šia žinute noriu jus paraginti apmąstyti kai kuriuos neturto dorybės aspektus. Šios dorybės dėka pajuntamas malonus Kristaus dvelksmas, apie kurį kalba šv. Paulius (plg. 2 Kor 2,15).
Šv. Chosemarija dažnai kalbėdavo apie šią dorybę, suprasdamas ją ne kaip išorinį atsižadėjimą, o tam tikrą meilės formą, kurios mus išmokė Kristus, kaip širdies, kuri trokšta priklausyti Kristui, išraišką. Kristus panoro gimti, gyventi ir mirti būdamas neturtingas; tuo pačiu, Jis pasižymėjo tonu, kuris gerai derėjo su įvairiomis aplinkybėmis ir žmonėmis. Dievo Sūnus, nors ir galėjo turėti viską, pasirinko nuolankumo ir savęs apiplėšimo kelią (plg. Fil 2,6-8). Šiame neturte atsiskleidžia laisvos ir Dievo Tėvo valiai visiškai atviros širdies grožis.
Šventieji, labai įvairiais būdais, liudija apie šią tikrovę. Neturte jie atrado ne nuostolį, o pilnatvę. Juk siela, kuri išsilaisvina nuo netvarkingų saitų pradeda patirti naują laisvę – meilės laisvę. „Palyginus su troškimu būti Dievo bendrakeleiviu, turto vertė yra sąlygiška, nes atrandamas tikrasis lobis, kuris mums tikrai reikalingas“ (Leonas XIV, Žinia, 2025 m. lapkričio 16 d.).
Konkrečios neturto dorybės apraiškos priklauso nuo įvairių aplinkybių. Tai, kas vienam žmogui yra būtina ar labai naudinga, kitam yra nereikalinga; tai, kas tam pačiam žmogui būtina kurioje nors situacijoje, gali prarasti būtinumą vėliau. Kita vertus, išskyrus akivaizdžius atvejus, tam, kad atskirtume tai, kas čia ir dabar yra būtina, naudinga ar nereikalinga reikia kažko daugiau nei koks nors išorinis kriterijus – reikia išugdytos sąžinės, protingumo ir nuoširdaus pasiryžimo puoselėti neturto dorybę. O tam reikia mokėti prašyti patarimo, kai nėra aišku, ar kokios nors išlaidos ar sprendimas tikrai reikalingas.
Kai dorybė, neturto dvasia, tikrai įsišaknija mūsų gyvenime, širdis tampa lengvesnė ir su Dievo malonės pagalba jai paprasčiau kilti link kontempliacijos. Siela išmoksta geriau atpažinti švelnius ir jautrius Šventosios Dvasios prisilietimus. Taip įprastų užsiėmimų apsuptyje imame gyventi su ramybe ir džiaugsmu, kokio pasaulis negali suteikti (plg. Jn 14,27). Tai tylus džiaugsmas suvokti, kad mumyse apsigyveno Dievo meilė; meilė, kuri pasieka ir mūsų silpnumą, jį apšviečia ir pamažu perkeičia mus iš vidaus, kad susitapatiname su Jėzumi Kristumi.
Kita vertus, negalime ignoruoti to, kad daug kur paplitęs mąstymas, kuris linkęs tapatinti laimę su materialine gerove ir malonumu. Susidūrę su tuo gerai žinome, kad mūsų pašaukimas nėra pasitraukti iš pasaulio, o jį mylėti ir perkeisti iš vidaus. Vis dėlto, kad tai pasiektume, kaip mums sakydavo šv. Chosemarija, turime būti kontempliatyvios sielos: „Dieviškas pašaukimas turi labai konkretų tikslą – eiti į visas pasaulio kryžkeles, pačiam būnant Dieve“ (Pokalbyje su Dievu, n. 11).
Tokiu būdu galėsime būti gera žemė, apie kurią kalba Jėzus sėjėjo palyginime, kurioje Dievo žodis gali duoti gerų vaisių mūsų gyvenime – didesnę vidinę laisvę, ramybės kupiną ir gilesnį džiaugsmą, tikresnį pasitikėjimą Dievu ir kitų žmonių poreikiams atidesnį žvilgsnį. Bet jeigu sėklelė yra apsupta spyglių – tai yra, perdėto susirūpinimo materialiniais rūpesčiais ir turto troškimo, tada ji lieka nevaisinga: žmogus netenka vidinės laisvės, pasidaro mažiau pasirengęs tarnauti Dievui ir kitiems žmonėms, ir sudeda savo viltį į gėrybes, kurios negali patenkinti širdies.
Stenkimės ryžtingai vengti, kad tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose materialistinė kultūra neužtvindytų geros mūsų širdies žemės ir aplinkos, kurioje gyvename (plg. Mt 13,22). Jeigu apleidžiame neturto dorybę, neišvengiamai gesta troškimas prisidėti, kad Dievo meilė įsišaknytų kitose sielose. Šia prasme šv. Chosemarija tiesiogiai siejo šią dorybę su apaštališku įkarščiu: „Atsiplėšk nuo pasaulio gėrybių. Mylėk ir laikykis dvasios neturto: pasitenkink tuo, ko pakanka, kad kukliai ir saikingai gyventum. – Kitaip niekad nebūsi apaštalas“ (Kelias, n. 631).
Gali nutikti, kad apaštališko uolumo stoka susijusi su saikingumo stokojančiu gyvenimo būdu ir kompensacijų ieškojimu. Kartu su mūsų Tėvu, kurio šventę švęsime šį mėnesį, raginu jus, kad kiekvienas asmeniškai, jeigu reikalinga, žengtų atsivertimo žingsnelį šiuo klausimu. Be abejo, tai pasireikš jautresne meile mūsų Viešpačiui ir įgalins mus veiksmingiau nešti Jį pasauliui.
Palikime šį troškimą mūsų Motinos rankose, kad Ji mus išmokytų vis iš naujo atrasti neturtingo ir visiškai Dievo meilei atsidavusio gyvenimo grožį.
Likime labai vieningi maldoje už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas, o šiuo metu konkrečiai už veiksmingą jo pirmosios enciklikos sklaidą ir jo apaštalinės kelionės Ispanijoje vaisius.
Su visa meile jus laimina
jūsų Tėvas
Roma, 2026 m. birželio 14 d.