Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

  Tuoj įžengsime į Gavėnią, laikotarpį, kurio metu Bažnyčia,geroji Motina, savo vaikams nuolat primena, kaip svarbu visuomet atsigręžti į Dievą ir kiekvienam ištaisyti savo gyvenimo klaidas. Žinoma, kaip sakė Popiežius panašiu atveju, „ši evangeliško atsigręžimo kelionė negali apsiriboti tam tikru metų laikotarpiu: šiuo keliu turime eiti kasdien, per visą savo gyvenimą, kiekvieną mūsų gyvenimo dieną“[1].

Per liturgines Pelenų trečiadienio apeigas kunigas, barstydamas mus pelenais, taria žodžius, kviečiančius skubiai ir nuodugniai pasitikrinti sąžinę: „Atsimink, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ [2]. Taip jis sukalba vieną iš tam skirtų maldų. Šie žodžiai itin išraiškiai mums primena, kad esame mirtingi: ateis akimirka, kai Viešpats mus pakvies pas save, teis mūsų mintis, darbus bei žodžius ir atlygins taip, kaip nusipelnėme per gyvenimą – suteiks palaimą, apvalys arba pasmerks.

Apmąstydami šią tiesą neturėtume išsigąsti, o išgyventi dėl savo trūkumų, pasiryžti pasitaisyti ir džiaugtis, kad galiausiai susitiksime su Švenčiausiąja Trejybe. Tą savo naujausioje enciklikoje primena ir Šventasis Tėvas: „Teismo perspektyva nuo ankstyviausių laikų lygi pat kasdienio gyvenimo lygmens darė poveikį krikščionims kaip jų dabartinio gyvenimo matas , kaip reikalavimas sąžinei ir kartu kaip dieviškoji teisingumo viltis“ [3].

Šiose apeigose galima kalbėtis ir kitą maldą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją“[4]. Esame nusidėjėliai, kuriems reikia Dievo atleidimo, todėl esame kviečiami iš esmės pasikeisti, pasukti savo žemiškos piligrimystės keliu konkretaus tikslo – amžinos laimės šalia Dievo – link. Trokštu, kad šiuose žodžiuose su džiaugsmu įžvelgtume raginimą diena iš dienos tapti geresniems: jei nenustosime kovoti, mums dieviškasis Teisėjas bus ne Teisėjas – rūsčiąja šio žodžio prasme – o paprasčiausiai Jėzus [5], „mūsų“ Jėzus, Dievas, kuris atleidžia.

Taigi apmąstykime, ką rašė šv. Chosemarija: „Pagalvokite,  kaip nuostabu, kad Dievas mums rūpinasi, visada pasirengęs mus išgirsti ir kiekvieną akimirką atidžiai klausosi žmogaus žodžio. Jis visada mus girdi – o šiuo metu ypač, nes mūsų sielos pasirengusios apsivalyti, ir niekada nenusisuks nuo prašančios „sudužusios ir nusižeminusios širdies“ (Ps 50, 17)“ [6].

Šventoji Bažnyčia mus nuolat išmintingai moko kertinių tiesų, kad jas gerai įsimintume ir nepamirštume. Prasidedant Gavėniai, per šias Pelenų trečiadienio apeigas kunigas mus kviečia giedoti vilties kupiną giesmę: „Atsiverskime, pasitaisykime, pasninkaukime ir raudokime Dievo akivaizdoje. Viešpats be galo gailestingas, jis atleis mums nuodėmes“ [7].

Žinome, kad kiekvienais metais Gavėnios dvasia atsiskleidžia trimis tradiciniais būdais: malda, atgaila ir gailestingumo darbais. Jau esu jus kvietęs apmąstyti šiuos aktus, ypač šiuo liturginiu laikotarpiu. Dabar ypač norėčiau atkreipti dėmesį į atgailą, kad atgailaudami ir ieškodami prieglobsčio dieviškame gailestingume atlygintume už savo ir už visų žmonių nuodėmes.

Kalbėdamas apie pranašo Joelio kvietimą atgailauti – „gręžkitės į mane visa širdimi“, kurį Gavėnios pradžioje kviečia apmąstyti liturgija [8], štai ką sakė šv. Jeronimas: „Tepasireiškia jūsų vidinė atgaila pasninku, rauda ir ašaromis. Šitaip dabar pasninkaujant, vėliau bus numalšintas jūsų alkis; jei dabar verksite, vėliau galėsite juoktis; dabar dejuodami, paskui būsite paguosti (...). Neabejokite nuodėmių atleidimu, nes kad ir kokia didelė būtų jūsų kaltė, Jo gailestingumo didybė, be abejonės, dovanos visų jūsų nuodėmių gausybę“ [9].

Pirmiausia atgailaukime už savo pačių nuodėmes. Visi mes buvome pakrikštyti ir tapome Dievo vaikais bei Kristaus Mistinio Kūno – Bažnyčios nariais. Argi ne logiška į tokią meilę atsakyti visa širdimi? Tačiau turime pripažinti, kad dažnai būdami silpni neišpildome Dievo Valios ar bent jau neatsakome į Jo Meilę taip greitai ir dosniai, kaip Jis teisėtai to laukia.

Kaip mūsų Tėvui buvo skaudu, kad tiek krikščionių užmiršta savo orų ir didį dievišką pašaukimą! Galime sau pritaikyti jo žodžius. „Susiimk! Klau­sy­kis, ką tau sa­ko Šven­to­ji Dva­sia: Si ini­mi­cus meus ma­le­di­xis­set mi­hi, su­sti­nuis­sem uti­que - jei prie­šas ma­ne už­gau­lio­ja, nė­ra keis­ta ir yra la­biau pa­ken­čia­ma. Bet tu... tu ve­ro ho­mo una­ni­mis, dux meus, et no­tus meus, qui si­mul me­cum dul­ces ca­pie­bas ci­bos - tu, ma­no drau­gas, ma­no apaš­ta­las, ku­ris sė­dies prie ma­no sta­lo ir su ma­nim val­gai sal­džius pa­tie­ka­lus!“ [10].

Mano dukterys ir sūnūs, niekad neprarasdami ramybės, tiesiai pripažinkime savo nuodėmes ir trūkumus: Viešpats yra Tėvas, tikras mūsų Tėvas, visada pasirengęs mus sutikti išskėstomis rankomis. Kasdien ryžtingai, bet sąmoningai skirkime keletą minučių sąžinės sąskaitai, Šventosios Dvasios apšviesti, apmąstyti, kas buvo gerai, kas blogai, ką galėjome padaryti geriau. Nuoširdžiai dėkokime už gėrį, o už trūkumus nuolankiai prašykime atleidimo; ir visada baikime atgailos aktu – meilės skausmu – bei konkrečiu pasiryžimu kovoti; galbūt nedideliu, užtat rimtai trokšdami augti vidumi.

Šitaip Atgailos sakramento eisime gerai pasiruošę ir patirsime didesnę dvasinę naudą. Ar suvokiame, kad pagal senovinį krikščionių paprotį pasitikrinę sąžinę atveriame savo sielą Viešpačiui? Ar suprantame, jog Dievas pasiruošęs mums suteikti savo malonę, kad dar labiau jį pamiltume?

Bažnyčia patarė ir pataria dažnai eiti išpažinties. Be šios asmeninio šventumo  priemonės būtų labai sunku, kone neįmanoma gyventi visaverčio krikščioniško gyvenimo ir ypač tuomet, kai mūsų aplinkoje gausu progų nuo Viešpaties nutolti. Todėl nenuilsdamas jus raginu ir toliau uoliai ir nuolat vykdyti „išpažinties apaštalavimą“. Nepasiduokime žmonių baimei ir draugams, giminėms, bendradarbiams skleiskime šį užsidegimą padėti žmonėms, su kuriais jie susiduria.

Kad būtų matyti, jog mes neabejojame tuo, ką skelbiame, visus raginkite kiek galint labiau išnaudoti gausias Gavėnios malones, nuodugniai apvalyti savo sielas ir atrasti ar sustiprinti artimą ryšį su Viešpačiu. Juos aplankys ramybė, jie pasijus laimingesni, nes nėra didesnio džiaugsmo už žinojimą, kad esi Dievo vaikas. Raginkime juos nuolat priimti šį „džiaugsmo sakramentą“, kaip sakydavo mūsų Tėvas.

Taip pat jums minėjau, kad reikia prašyti atleidimo ir už kitų nuodėmes. Tam nebūtina imtis didelių žygių, nes už mus tą jau padarė Mūsų Viešpats, dėl mūsų mirdamas ant Kryžiaus. Tačiau Jis trokšta, kad prie jo Atpirkimo prisidėtume nedideliu pasiaukojimu ir atgaila dėl mums paties gyvenimo pateiktų nesėkmių: ligos nemalonumų, aplinkinių nesupratingumo, darbo sunkumų, nepasisekusio plano, kurį įgyvendinti karštai svajojome... Kad nenusimintume susidūrę su tokiomis nesėkmėmis, kurios padeda siekti šventumo, ypač per šias savaites noriai aukokimės valgydami, gerdami, atsisakydami patogumo, ilsėdamiesi ar prasiblaškydami, kad taip priartėtume prie Jėzaus Kristaus Kryžiaus ir pasiruoštume skinti gausų Velykų vaisių derlių.

Neseniai Benediktas XVI visiems priminė, kad toks elgesys tinka visada. Savo enciklikoje jis rašo apie viltį: „Šiandien galbūt mažiau praktikuojamam, bet dar neseniai paplitusiam pamaldumui buvo būdinga mintis, jog nedidelius kasdienius vargus galima „paaukoti“, taip suteikiant jiems prasmę“ [11]. Apgailestaudamas, kad šie Dievo meilės įrodymai nyksta užmaršty, Popiežius priduria, jog pamaldžios sielos, paaukodamos darbo dienos nesėkmes, neabejojo, kad „savo nedidelius vargus gali įterpti į didįjį Kristaus drauge kentėjimą, kad jie kažkaip priklausytų drauge kentėjimo lobiui, kurio reikia žmonijai. [12]. Ir baigia: „Galbūt turėtume paklausti, ar šitai negalėtų mums vėl tapti protinga perspektyva“ [13]. Šį klausimą pateikiu ir jums, kad kiekvienas iš jūsų jį apmąstę atrastumėt „slapto bei tylaus pasiaukojimo“ [14] vertę ir šią žinią skleistumėt aplinkiniams.

Kaip ir kiekvieną mėnesį, prašau jūsų palaikyti mano intencijas. Ypač melskitės už apaštališkojo darbo pradžią Rumunijoje ir Indonezijoje; jau imamasi konkrečios veiklos ir su Dievo padėjimu ten pradėsime darbą jau šiais metais. Ir toliau melskitės už Popiežių ir jo intencijas, kurių viena svarbiausių yra troškimas, kad susivienytų visi krikščionys, pradedant gilesne ir antgamtiškesne katalikų vienybe.

Trokštu ir kad kiekvieną dieną melstumės už sergančiuosius: Viešpats mus negailėdamas apdovanojo lobiu – galimybe pagelbėti begalei kenčiančiųjų. Norėčiau, kad taip, kaip Viešpats gydė ir guodė kenčiančiuosius, ir mes visi ir visos praturtintume savo sielą šiuo dosnumu, šia tikra meile, padėdami tiems, kuriems reikia pagalbos.

Nenoriu išsiplėsti, bet prašau jūsų melstis mylimiausiajam tėvui Alvarui, kuris vasario 19 d. švęsdavo savo gimtadienį. Prašykime jo, kad iš Viešpaties gautų broliškos meilės gausybę, kad visi Opus Dei nariai kiekvieną akimirką, o ypač sirgdami, gyvai pajustume, kad Opus Dei yra šeima, tikra šeima, kurioje visi su malonumu atsiduoda vienas kitam.

Su meile jus laimina

Jūsų tėvas

+ Javier.

Roma, 2008 m. vasario 1d.

[1] Benediktas XVI, Žinia tikintiesiems, 2007/02/21.

[2] Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis, Pelenų barstymas (Plg. Pr 3,19).

[3] Benediktas XVI, Enciklika „Spe salvi“, 2007/11/30, nr. 41.

[4] Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis, Pelenų barstymas (plg. Mk 1, 15).

[5] Šv. Chosemarija, Kelias, nr. 168.

[6] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, nr. 57.

[7] Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis, Antifona pelenų barstymo metu (plg. Jl 2, 13).

[8] Plg. Romos mišiolas, Pelenų trečiadienis, Pirmasis skaitinys (Jl 2, 12).

[9] Šv. Jeronimas, Pranašo Joelio knygos komentarai II, 12-13.

[10] Šv. Chosemarija, Kelias, nr. 244.

[11] Benediktas XVI, Enciklika „Spe salvi“, 2007/11/30, nr. 40.

[12] Ten pat.

[13] Ten pat.

[14] Plg. Šv. Chosemarija, Kelias, nr. 185 ir 509.