Šiomis paskutinėmis advento dienomis - greitai ateis Kalėdos, ir savaime suprantama, kad mes norime dar intensyviau pasiruošti švęsti Viešpaties atėjimą. Galbūt prisimindami šiuos paskutinius Apreiškimo Jonui žodžius kurie mini mūsų Viešpaties antrąjį atėjimą, bet visąlaik yra svarbūs: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“, „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Tai didis troškimas, kad mūsų Viešpats per Kalėdas ateitų, per šventimą, bet visų labiausiai, kad Jis nuolat ateitų į mūsų sielas, kad Jis ypač ateitų Eucharistijoje kiekvieną dieną. „Ateik, Viešpatie Jėzau!“

Ir troškimas šiais žodžiais arba be jų turėtų eiti kartu su troškimu, apie kurį mums per advento laiką primenama Jono Krikštytojo žodžiais: „Ruoškite Viešpačiui kelią: ištiesinkite kelius.“ Mes turime juos „ištiesinti“, nes mūsų Viešpaties atėjimas priklauso nuo to, ar leidžiame Jam ateiti pas mus ar paliekame atvirą kelią į mūsų širdį, į mūsų sielas: malda, darbu, kasdienėse mūsų gyvenimo aplinkybėse.

Visų pirma dabar žvelgdami į Kalėdas. Kristaus gimimas yra tikrai didi paslaptis Dievo, kuris tapo Vaiku ir kuris tai padarė dėl mūsų.

Kalėdų liturgijoje kartojami šie pranašiški Izaijo žodžiai: „Vaikas gimė mums“. Jis gimė mums daugiskaita, o tai turi didelę reikšmę. Iš tiesų kiekvienam iš mūsų ir visiems. Tai mumyse Kalėdų laiku turi paskatinti vienybės ir bendrystės su visais jausmą: su savo šeima šiais šeimos metais, kuriuos švenčiame, su didžia Bažnyčios šeima, su Popiežiumi kaip galva, kaip visų Bažnyčioje tėvu.

Ir Jis gimė visiems vyrams ir moterims: visiems pasaulyje. Galvokime apie visus žmones, kurie mūsų laukia, kaip sakydavo šventasis Chosemarija mūsų darbe, mūsų maldoje… Dabar tokioje daugybėje vietų žmonės kenčia, taip pat ir dėl pandemijos. Mūsų Viešpats gimė visiems.

Tai paslaptis, Dievo tapusio vaiku paslaptis. Tai paslaptis, kurią turime priimti tikėjimu. Žiūrėti į Vaikelį, kaip mes žiūrim į Jį per šias Kalėdų dienas prakartėlėje, lopšelyje.

Matyti, žiūrėti į Vaikelį tam, kad tikėjimo akimis matytumėme meilę, kurią Dievas mums turi. Mūsų žiūrėjimas į vaikelį leis mums suvokti kai ką nepaprasto, kaip šventasis Chosemarija sakė vienoje iš savo homilijų: „suvokti, kad į mus kiekvieną akimirką su meile žiūri Dievas.“

Tai žiūrėjimas vienas į kitą. Mes žiūrime į Vaikelį, bet suvokdami, kad Dievas į mus kiekvieną akimirką žvelgia su meile. Tai mums turi suteikti stiprybės nepaisant savų trūkumų ir silpnybių. Suvokimas, kad mes pastoviai esame lydimi Dievo meilės. Bet tam mums reikia tikėjimo ir kartais mes turime maldauti Viešpatį „padidinti mūsų tikėjimą“ kaip kad apaštalai prašė Viešpaties.

Žiūrėdami į Viešpatį, mes jį taip pat per Kalėdas galime matyti su Marija ir Juozapu, ir jų prašyti, mūsų Motinos ir šventojo Juozapo, padėti mums žiūrėti į Vaikelį. Kad jie padėtų mums žiūrėti į Jį, kaip jie žiūrėjo į Jį, kaip jie dabar žiūri į Jį Danguje. Šiame Vaikelyje matyti visą Dievo meilę mums, kuri duoda saugumą ir taip pat džiaugsmą.

Nes mums reikia išgyventi Kalėdų laikotarpį su džiaugsmu, mums taip pat reikia džiaugsmo visame mūsų gyvenime, džiaugsmo suderinamo su kančia. Nes mes galime kentėti ir tuo pat metu, atrodytų paradoksas, būti laimingi. Bet tai iš tikrųjų įmanoma su Dievo malone.

Linkiu visiems labai linksmų Kalėdų ir tegu laimina Jus Viešpats.