Kodėl reikia melstis už mirusiuosius?

Primename keletą ištraukų iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo apie gerą paprotį pasimelsti už mirusius giminaičius ir draugus.

„Kol ateis Viešpats savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai ir kol, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta, vieni iš Jo mokinių tebekeliauja šioje žemėje, kiti, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, vėl kiti, pasiekę garbę, 'aiškiai regi vieną triasmenį Dievą, tokį, koks Jis yra'.“

Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo ir artimo meilės dalininkai ir giedame tą patį garbės himną mūsų Dievui. (Katekizmas, nr. 954)

Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius „kadangi šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 45–46). (Katekizmas, nr. 958)

Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą. 

Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. (Katekizmas, nr. 1031)

Šventasis Josemaria knygoje „Vaga“ rašo:

„Skaistykla – Dievo gailestingumo darbas, idant būtų apvalyti trūkumai tų, kurie trokšta su Juo susitapatinti.“ (Vaga, nr. 889)

„Su kokiu džiaugsmu mirštama, kai herojiškai elgdavaisi kiekvieną gyvenimo minutę! Galiu tave užtikrinti, nes mačiau džiaugsmą tų, kurie su ramiu nekantrumu ilgus metus ruošėsi šiam susitikimui.“ (Vaga, nr. 893)

 

Viršelio nuotrauka: thomas sawk; straipsnio nuotrauka: wassa