Gvadalupė, kelias į Dangų kasdieniame gyvenime

Opus Dei prelato Mons. Fernando Ocariz straipsnis, skelbtas laikraštyje "ABC" Madride.

Opus Dei - Gvadalupė, kelias į Dangų kasdieniame gyvenime

Gegužės 18 d. Madride Dievo tarnaitė Gvadalupė Ortiz de Landazuri bus paskelbta palaimintąja. Šis įvykis yra džiaugsmo ir vilties motyvas, nes dar kartą parodo, kad Dievas kviečia kiekvieną į visavertį gyvenimą su Juo, į šventumą, kad jį įmanoma pasiekti tarp kasdienio gyvenimo netikėtumų.

Gvadalupės pavyzdys gali tapti žiburiu, impulsu priimti kasdienį gyvenimą kaip šventumo kelią

Būsimoji palaimintoji mylėjo gyvenimą, kokio jai panoro Dievas, jis jai tapo savas ir buvo laiminga. Dar būdama jauna iškentėjo savo tėvo mirtį, pakėlė ją su ramybe ir tvirtumu. Nors ir patyrė sunkumų, nusprendė tęsti chemijos studijas ir siekti profesijos, kuri buvo nedažna tarp to laiko moterų. Vėliau atsidėjo švietimui, tam atidavė geriausia, ką turėjo. Susipažinusi su šv. Josemaria Escriva ir suvokusi, kad Dievas šaukė ją gyventi krikščionės gyvenimą pagal Opus Dei dvasią, nedvejodama ir su dosnumu priėmė kvietimą siekti šventumo kasdieniame gyvenime. Gvadalupė atsivėrė tam, ko Dievas prašė iš jos kiekvieną akimirką: kuriam laikui pakeisti profesinę veiklą, vykti į Meksiką ir pradėti Opus Dei apaštalinę veiklą Amerikos žemyne, grįžti į Ispaniją ir tęsti ugdomąją veiklą, imtis daktaro disertacijos, nors ir vėlyvo amžiaus.

Gvadalupės pavyzdys gali tapti žiburiu, impulsu priimti kasdienį gyvenimą kaip šventumo kelią, su projektais, svajonėmis, iššūkiais, daugiau ar mažiau numatytais planais, kuriame, vis dėlto, esama pokyčių, sunkumų ir nelauktų problemų. Ji pasižymi nusistatymu mylėti tai, ką duoda Dievas, norėti, ko Jis nori, pasitikėti ir viltis Juo, intensyviai gyventi dabartimi, kokia ji yra, o ateitį atiduoti į Dievo rankas.

Gvadalupė mus moko, kad įmanoma svajoti ir toli nukeliauti, jeigu nepaisydami sunkumų pasitikime Dievu, Jo meile mums

Gvadalupė buvo džiaugsminga, drąsi, ryžtinga, išradinga, šilta. Jos tikrumas Dievo artumu, Jo meile jai, pripildė ją paprastumo ir giedros, padėjo įveikti trūkumų ir klaidų baimę, ir visada žengti pirmyn stengiantis visame kame mylėti Dievą ir kitus. Daugelį sykių galime jausti pagundą nesiekti didelių dalykų, atsisakyti savo svajonių, nes juntame savo ribotumus ir klaidas. Gvadalupė mus moko, kad įmanoma svajoti ir toli nukeliauti, jeigu nepaisydami sunkumų pasitikime Dievu, Jo meile mums.

Ši chemikė iš Madrido suderino intensyvią profesinę veiklą su savo bendryste su Dievu bei tarnyste kitiems. Daugelis jos laiškų rodo, kaip stengėsi pastatyti Dievą į pirmą vietą ir, nors ne visada jai pavykdavo kaip norėta, kaskart vis pradėdavo iš naujo su užsidegimu. Kai kuriomis dienos akimirkomis stengdavosi surasti laiko asmeniniam susitikimui su Dievu, maldai, kurioje semdavo jėgų vėliau Jį atrasti kiekvienoje aplinkybėje. Visi, nepaisydami daugybės užduočių ir įsipareigojimų, pripildančių mūsų dienas, galime, jei tik norime, susitikti su Dievu, kuris kantriai mūsų laukia kiekvieną akimirką, ypač Eucharistijoje. Kaip malonus Viešpaties gestas atrodo tai, kad gegužės 18 d., jos beatifikacijos diena, sutampa su Gvadalupės Pirmosios komunijos metinėmis. Šis sutapimas mums primena glaudų ryšį tarp Eucharistijos ir asmeninio šventumo.

darbas jai buvo daugiau nei tik profesinės saviraiškos vieta, o, visų pirma, erdvė būti su Dievu ir atsiduoti kitiems, tarnauti

Būsimoji palaimintoji taip pat yra pavyzdys, kaip atrasti Dievą savoje veikloje, gerai padarytame darbe. Ji suvokė, kad galėjo būti su Dievu savo profesinėje veikloje bei, joje ir per ją, supažindinti kitus su Juo. Dievo meilė ir jos profesinis užsidegimas skatino ją dosniai atsidėti socialinėms savo laiko reikmėms; ji nebuvo abejinga kitų kančiai ir tai skatino ją įgyvendinti socialinio vystymosi iniciatyvas tiek Ispanijoje, tiek Meksikoje, pasinaudojant savo žiniomis bei talentais. Gvadalupė buvo aistringa chemikė, bet darbas jai buvo daugiau nei tik profesinės saviraiškos vieta, o, visų pirma, erdvė būti su Dievu ir atsiduoti kitiems, tarnauti.

Daugelis ją pažinojusių mena jos džiaugsmingumą, užkrečiantį juoką, kuris kitiems darė gyvenimą malonų. Džiaugsmingas ir atviras charakteris susijęs su paveldėtu temperamentu, tačiau taip pat buvo pastangų ir nematomo pasiaukojimo vaisius. Daugelį metų kentėjo dėl širdies ligos, kuri ją vargino ir sekino, tačiau ji pasirinko priimti šį sunkumą ir šypsotis kitiems, nesusireikšminti. Galvojant apie Gvadalupę, prisimenu šv. Josemaria žodžius: „Atsiduoti kitų tarnystei yra taip veiksminga, kad Viešpats apdovanoja džiaugsmo kupinu nuolankumu“.

Šį gegužės mėnesį, dedikuotą Švenčiausiajai Mergelei, galime Jos prašyti, kad Gvadalupė mus įkvėptų ir skatintų visada priimti Dievo kvietimus mūsų gyvenime, kad būtume laimingi, kaip ji, „palaiminti“, kaip jau netrukus paskelbs Bažnyčia.