Visos Dievo Motinos šventės yra didžios, nes taip Bažnyčia suteikia mums progą darbais įrodyti meilę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Bet jei iš visų švenčių turėčiau pasirinkti vieną, rinkčiausi Švenčiausiosios Mergelės dieviškosios Motinystės šventę.

Ši šventė skatina mus apmąstyti kai kurias pagrindines mūsų tikėjimo paslaptis: Žodžio Įsikūnijimą, kuris yra Trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikimas. Marija, Dievo Tėvo duktė, per Viešpaties Prasidėjimą nekaltose savo įsčiose yra Dievo Šventosios Dvasios sužadėtinė ir Dievo Sūnaus Motina.

Kai Švenčiausioji Mergelė savo valia pasakė „taip“ Kūrėjo Jai atskleistiems planams, Dieviškasis Žodis įgavo žmogaus pavidalą: protingą sielą ir kūną, susiformavusį tyriausiose Marijos įsčiose. Viename asmenyje susijungė dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis: Jėzus Kristus, tikras Dievas, o nuo tada ir tikras Žmogus, amžinasis Viengimis Tėvo Sūnus, o nuo tol, kaip tikras Žmogus, – ir tikras Marijos sūnus. Todėl Švč. Mergelė Marija yra ir įsikūnijusio Žodžio, Švenčiausiosios Trejybės antrojo Asmens, kuris tada visiems laikams priėmė žmogiškąją prigimtį, Motina. Kaip geriausią pašlovinimą iš visos širdies galime tarti Švenčiausiajai Mergelei žodžius, nusakančius didžiausią Jos rangą, – Dievo Motina.

Krikščioniškos tautos tikėjimas

Toks visada buvo tikrasis tikėjimas. Tiems, kurie šitai neigė, Efezo Susirinkimas paskelbė: jei kas nors neišpažįsta, jog Emanuelis yra tikrasis Dievas, o Švenčiausioji Mergelė yra Dievo Motina, nes pagimdė įsikūnijusį Dievo Žodį, tas tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios.

Istorija liudija krikščionių džiaugsmą dėl tokių aiškių sprendimų, dar kartą patvirtinusių tai, kuo jie tikėjo. Visi Efezo miesto gyventojai nuo pat ankstyvo ryto ligi nakties nekantriai laukė sprendimo... Kai sužinojom, kad piktžodžiautojas buvo nuverstas, visi vienu balsu ėmėme šlovinti Dievą ir sveikinti Sinodą, nes tikėjimo priešas krito. Kai išėjome iš bažnyčios, žmonės su fakelais lydėjo mus ligi pat namų. Buvo naktis, visas miestas džiūgavo nutviekstas šviesų, - rašė šv. Kirilas, ir nors mus skiria šešiolika šimtmečių, toks maldingumas man atrodo labai įspūdingas.

Viešpatie Dieve, tegu tokiu pat tikėjimu degtų ir mūsų širdys, o iš lūpų veržiasi padėkos giesmė, nes Švenčiausioji Trejybė, pasirinkusi Mariją Kristaus, Žmogaus, kaip ir mes, Motina, kiekvieną iš mūsų apgobė motiniška Jos skraiste. Ji yra Dievo Motina ir mūsų Motina.

Dieviškoji Marijos Motinystė – visokių Ją puošiančių ir Jai suteiktų privilegijų šaltinis. Dėl šio titulo Ji buvo nekalta nuo prasidėjimo ir pilna malonės, Ji yra visados mergelė, paimta į dangų su kūnu ir siela ir karūnuota visos kūrinijos Karaliene, pranokstanti angelus ir šventuosius. Aukščiau už Ją tėra vien Dievas. Švenčiausioji Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikro begalinio orumo, kilusio iš begalinio gėrio - Dievo. Nėra jokio pavojaus perdėti. Niekada galutinai nesuprasime šio didžiulio slėpinio, niekada neįstengsime deramai atsidėkoti savo Motinai už tai, kad priartino mus prie Švenčiausiosios Trejybės.

Buvome nusidėjėliai ir Dievo priešai. Atpirkimas ne tik išvadavo mus iš nuodėmės ir sutaikė su Viešpačiu, bet ir padarė mus Dievo vaikais, padovanojo Motiną, kuri pagimdė Žodį, ir Jis tapo kūnu. Ar gali būti didesnė dovana ir kilnesnė meilės išraiška? Dievas karštai troško mus atpirkti. Turėjo daug būdų įvykdyti savo Švenčiausiąją Valią vadovaudamasis begaline išmintimi. O pasirinko tik vieną, kuris išsklaidė visas abejones dėl mūsų išgelbėjimo ir išaukštinimo. Kaip pirmasis Adomas negimė iš vyro ir moters, bet buvo sukurtas iš žemės, taip ir paskutinis Adomas, turėjęs išgydyti pirmojo žaizdą, įgavo kūną Švenčiausiosios Mergelės įsčiose, kad kūnu prilygtų tiems, kurie nusidėjo.

Gražiosios Meilės Motina

Ego quasi vitis fructificavi...: Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai duoda garbingų ir gausių vaisių. Tai žodžiai iš šios dienos skaitinių. Tegul šis švelnus dvelksmas – maldingumas mūsų Motinai – gausiai pasklinda mūsų ir visų krikščionių sielose ir skatina visiškai pasitikėti Ta, kuri nuolatos mus sergsti.

Aš Motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties. Štai pamokos, kurias mums šiandien primena Švenčiausioji Marija. Tyros, didingos meilės, skaistaus gyvenimo, jautrios ir karštai mylinčios širdies pamoka, kad ir mes išmoktume ištikimai tarnauti Bažnyčiai. Kalbame ne apie šiaip kokią nors meilę, o apie Meilę. Jai svetima išdavystė, egoizmas, užmaršumas. Tai nepaprasta meilė, nes jos pradžia ir pabaiga – Dievas, triskart Šventas Dievas, kuris yra Grožis, Gerumas, Didybė.

Bet Šventraštyje užsimenama ir apie baimę. Mano supratimu, tai baimė, kad nenutoltume nuo Meilės. Viešpačiui Dievui mes nepatinkame, kai esame baikščiai susigūžę nepatiklūs, bijantys atsiverti. Jis nori, kad būtume narsūs, drąsūs, jautrūs. Baimė, apie kurią kalbama skaitinyje, mums primena dar vieną skundą kitame Šventojo Rašto tekste: ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau.

Taip gali atsitikti, jei žmogus ne visiškai supranta, ką reiškia mylėti Dievą. Kartais širdį patraukia dalykai, nevedantys prie Viešpaties. Todėl pametame Jį iš akių. O kartais gal pats Viešpats pasislepia, ir tik Jis žino dėl ko. Jis ragina mus atkakliau Jo ieškoti, ir kai Jį randame, džiaugsmingai sušunkame: Radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau.

Šv. Mišių Evangelija priminė mums jaudinančią sceną, kaip Jėzus pasilieka Jeruzalėje ir moko šventykloje. Marija su Juozapu nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti Jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę. Dievo Motina, kuri išgąstingai ieškojo savo Sūnaus, pasiklydusio ne dėl Jos kaltės, ir labai džiaugėsi Jį suradusi, padės mums pasukti atgal, ištaisyti, ką reikės, kai dėl savo lengvabūdiškumo ir nuodėmių nutolsime nuo Kristaus. O Jį vėl atradę džiaugsmingai apkabinsime ir sakysime, kad daugiau niekada nuo Jo nenusigręšime.

Marija yra mokslo Motina, nes iš Jos gauname svarbiausią pamoką: kad niekas neturi vertės, jei nesame šalia Viešpaties; kad visi žemės stebuklai, visos patenkintos ambicijos nieko vertos, jei mūsų širdyje nedega gyvosios meilės liepsna, šventos vilties šviesa, kuri yra išankstinis beribės meilės amžinojoje Tėvynėje išsipildymas.

Būdama amžina, esu duota visiems vaikams – tiems, kurie yra jo paskirti. Kaip išmintingai Bažnyčia įdėjo šiuos žodžius į mūsų Motinos lūpas, kad krikščionys jų neužmirštų. Ji yra saugumas, niekada mūsų nepaliekanti Meilė, nuolatinis prieglobstis, visada glostanti ir guodžianti ranka.

Vienas ankstyviausių Bažnyčios Tėvų rašo, jog turime įsidėmėti ir atmintyje išlaikyti svarbiausius Dievo Motinos gyvenimo įvykius. Ko gero, ne sykį esate vartę medicinos, matematikos ar kitų dalykų žinynus, vadovus. Tenai randame būtiniausių priemonių, kurių reikia imtis neatidėliotinais atvejais, gairių, kurios padeda nepasiklysti tuose moksluose.

Tylioje vidinėje maldoje dažnai apmąstykime tai, ką esame girdėję apie mūsų Motiną. Ta pamoka pamažu smelksis į mūsų sielą, ir mes nedvejodami bėgsime pas Ją, ypač kai neturėsime į ką atsiremti. Ar tai nėra asmeninės naudos ieškojimas? Be abejonės. Bet motinos žino, kad mes, jų vaikai, esame truputį savanaudžiai ir dažnai šaukiamės jų kaip paskutinės atramos. Jos tai puikiai supranta, ir šitai jų neskaudina: todėl jos ir yra motinos, o jų nesavanaudiška meilė mūsų akivaizdų egoizmą laiko sūnišku švelnumu ir nuoširdžiu pasitikėjimu.

Nenorėčiau, kad mano ir jūsų pamaldumas Šventajai Marijai virstų prašymais ir skundais. Ir vis dėlto, manau, neturėtume jaustis pažeminti, jei kai kada mums taip nutinka. Motinos skrupulingai neseikėja vaikų rodomos meilės; jos nesveria ir nematuoja. Motinos kaip medumi mėgaujasi net menkiausiomis meilės apraiškomis ir duoda kur kas daugiau, nei gauna. Jei šitaip elgiasi geros žemiškosios motinos, tai įsivaizduokite, ko galime tikėtis iš mūsų Motinos Šventosios Marijos.

Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius.

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.

Aš jums papasakosiu nutikimą, kurį girdėjau iš vieno gero krikščionio, labai mylėjusio mūsų Motiną, bet menkai teišmaniusio teologiją.

„Leiskite man išlieti, kas slegia mano širdį, – sakė jis, – kaip mane liūdina kai kurie šiandien vykstantys dalykai. Rengiantis dabartiniam Susirinkimui ir jam prasidėjus, buvo pasiūlyta svarstyti Švenčiausiosios Mergelės temą. Taip, temą. Argi taip sako vaikai? Argi toks yra tikėjimas, kurį visada išpažino tikintieji? Nuo kada meilė Švenčiausiajai Mergelei yra tema, apie kurios tinkamumą leista diskutuoti?

Kas jau kas, bet šykštumas su meile visiškai nedera. Nebijau būti atviras. Jei elgčiausi kitaip, – toliau kalbėjo jis, – man atrodo, tai mūsų Šventosios Motinos įžeidimas. Buvo dar svarstoma, ar tinka, ar netinka Mariją vadinti Bažnyčios Motina. Nenoriu minėti daugiau smulkmenų. Bet argi Dievo Motina ir dėl to esanti visų krikščionių Motina nebus Bažnyčios Motina, – Bažnyčios, subūrusios visus, kurie buvo pakrikštyti ir atgimė Kristuje, Marijos sūnuje?

Nesuprantu, – tęsė jis, – iš kur atsirado tas apgailėtinas šykštumas, teikiant šį titulą mūsų Motinos garbei. Bažnyčios tikėjimas kitoks! Švenčiausiosios Mergelės tema! Argi vaikams šauna į galvą nagrinėti meilės motinai temą? Jie ją myli, ir to pakanka. O jeigu jie geri vaikai, visada labai ją mylės. Apie temą – ar schemą – diskutuoja tik pašaliniai, tie, kurie šaltai svarsto kokį nors klausimą.“ Tai to paprasto ir labai tauraus žmogaus žodžiai, tiesūs ir maldingi, nors ir ne visai teisingi.

Dabar toliau apmąstykime Marijos dieviškosios Motinystės paslaptį tyliai melsdamiesi, iš sielos gelmių tardami: O Švenčiausioji Mergele, o Dievo Motina! Tas, kurio negalėjo sulaikyti dangus, užsidarė tavo įsčiose ir įgavo žmogaus pavidalą.

Įsiklausykite į žodžius, kuriuos liturgija šiandien kartoja: tebūnie palaimintos Mergelės Marijos įsčios, kurios priėmė Amžinojo Tėvo Sūnų. Tai senas ir naujas, žmogiškas ir dieviškas šūksnis. Sakoma Viešpačiui, kaip kai kur yra paprotys sakyti, norint pagerbti kokį nors asmenį: Tebūnie palaiminta motina, kuri tave pagimdė!

Tikėjimo, Vilties ir meilės Mokytoja

Marija savo meile prisidėjo prie to, kad Bažnyčioje gimtų tikinčiųjų. Jie yra nariai Galvos [Kristaus], kurios tikroji, kūniškoji motina Ji yra. Ji moko kaip Motina, ir kaip Motinos Jos pamokos tylios. Reikia turėti jautrią sielą, kad suprastume, ką Ji mums rodo veikiau savo darbais negu pažadais.

Tikėjimo mokytoja. Laiminga įtikėjusi, – šitaip Ją pasveikino pusseserė Elzbieta, kai mūsų Motina nuėjo į kaimelį kalnuose jos aplankyti. Marijos tikėjimo išpažinimas buvo nuostabus: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei. Gimus Sūnui, Ji regi Dievo didybę žemėje: gieda angelų choras, ir piemenys, ir šios žemės galingieji ateina pasveikinti Kūdikėlio. Bet netrukus Šventoji Šeima turi bėgti į Egiptą, kad išvengtų nusikalstamų Erodo kėslų. Paskui stoja tyla: trisdešimt ilgų paprasto gyvenimo metų, tokių pat kaip ir daugelio šeimų mažame Galilėjos kaime.

Šventoji Evangelija padeda mums suprasti mūsų Motinos pavyzdį: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Stenkimės daryti taip kaip Ji – nuoširdžiai kalbėkimės su Viešpačiu apie viską, kas mums nutinka, net apie menkiausius įvykius. Neužmirškime, jog turime juos pasverti, įvertinti, pažvelgti į juos tikėjimo akimis, kad atrastume Dievo Valią.

Jei mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. Šv. Jonas pasakoja, kad išvydę Kanos vestuvių stebuklą, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, mokiniai įtikėjo Jį. Mūsų Motina visada užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtume išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus.

Vilties mokytoja. Marija skelbia, kad Ją palaiminta <...> vadins visos kartos. Kuo buvo pagrįsta ši viltis žmogiškuoju požiūriu? Kas Ji buvo to meto žmonėms? Garsiosios Senojo Testamento didvyrės – Judita, Estera, Debora – jau žemėje buvo pelniusios šlovę, žmonės jas garbino ir aukštino. Marijos, kaip ir Jos Sūnaus, sostas – Kryžius. Visą likusį gyvenimą, kol bus paimta į dangų su kūnu ir siela, Jos tylus buvimas mus jaudins. Šv. Lukas, kuris gerai pažino Mariją, sako, jog Ji būdavo su pirmaisiais mokiniais, meldėsi drauge su jais. Toji, kurią amžinai garbins kūriniai, šitaip baigė savo žemiškąsias dienas.

Kokia priešingybė Dievo Motinos vilčiai mūsų nekantrumas! Mes dažnai reikalaujame iš Dievo, kad Jis tuoj pat atlygintų už tą truputį gero, kurį esame padarę. Vos susidūrę su pirmąja kliūtimi, puolame skųstis. Dažnai nemokame puoselėti vilties, nes mums stinga tikėjimo: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta!

Meilės mokytoja. Prisiminkime Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną. Senasis Simeonas tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,– kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Marijos meilė žmonijai tokia didelė, kad per Ją išsipildo Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Popiežiai ne veltui vadino Mariją Atpirkimo bendrininke: Ji kentėjo ir vos nenumirė drauge su kenčiančiu ir mirštančiu Sūnumi; kad žmonija būtų išgelbėta, Ji atsisakė motiniškų teisių į Sūnų, Jį paaukodama tiek, kiek nuo jos priklausė, kad numaldytų Dievo rūstybę, taigi pagrįstai galima sakyti, jog Ji atpirko žmonių giminę kartu su Kristumi. Šitaip geriau suprantame mūsų Viešpaties Kančią, kurią visada turėsime dažnai apmąstyti: stabat autem iuxta crucem Iesu mater eius, – prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina.

Tikriausiai esate matę, kaip kai kurios motinos, apakintos pagrįsto išdidumo, skuba atsistoti šalia sūnų, kai jie švenčia pergalę, yra viešai pagerbiami. Kitos, priešingai, netgi tokiomis valandėlėmis stovi atokiai ir myli tylomis. Marija buvo iš tų, ir Jėzus tai žinojo.

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.

Mūsų Motina

Vaikai, ypač kol dar maži, linkę svarstyti, ką tėvai turėtų jų labui padaryti, bet jie nepagalvoja apie savo pareigą – pagarbą tėvams. Vaikai dažniausiai būna labai savanaudiški, nors, kaip jau minėjome, neatrodo, kad motinos pernelyg paisytų tokio elgesio, nes jų širdyse tiek daug meilės ir švelnumo, kad jos atiduoda save, nelaukdamos jokio atpildo.

Tas pats pasakytina ir apie Šventąją Mariją. Bet šiandien, švęsdami Jos dieviškąją Motinystę, stenkimės būti daug įžvalgesni. Mums turėtų būti skaudu, pamačius, kad nesame pakankamai jautrūs šiai gerajai Motinai. Klausiu ir jūsų, ir savęs: kaip Ją gerbiame?

Vėl grįžkime prie kasdienės patirties ir pagalvokime apie savo žemiškąsias motinas. Ko jos labiau už viską nori iš vaikų, kurie yra jų kūnas ir kraujas? Didžiausias troškimas – turėti juos šalia savęs. Kai vaikai užaugę ir nebegali šalia jų būti, jos nekantriai laukia naujienų, joms rūpi viskas, kas jiems nutinka: pradedant nerimta liga ir baigiant svarbiausiais dalykais.

Ir savo Motinai Šventajai Marijai visada būsime maži, nes Ji atveria kelią į dangaus karalystę, kuri duota mažutėliams. Mums nevalia nutolti nuo Dievo Motinos. Kaip Ją pagerbsime? Bendraudami, kalbėdamiesi su Ja, rodydami savo meilę, prisimindami Jos žemiškojo gyvenimo epizodus, pasakodami Jai apie savo kovas, pasisekimus, nesėkmes.

Šitaip atrasime maldų Marijai prasmę, tarsi melstumėmės pirmą sykį, nors Bažnyčioje visada taip meldžiamės. Kas yra Sveika Marija ir Viešpaties Angelas, jei ne karštas dieviškosios Motinystės pašlovinimas? Ir kalbant šventąjį Rožinį, šitą nuostabią maldą, kurią visados patarsiu kalbėti visiems krikščionims, nuostabaus Marijos elgesio slėpiniai, kurie yra ir pagrindiniai mūsų tikėjimo slėpiniai, vienas paskui kitą įsismelkia į mūsų protą ir širdį.

Liturginiai metai paženklinti šventėmis Marijos garbei. Šio kulto pagrindas – dieviškoji Švenčiausiosios Mergelės Motinystė, prigimtinių ir malonės dovanų pilnatvė, kuria Ją papuošė Švenčiausioji Trejybė. Jei kas būgštauja, jog Švenčiausiosios Mergelės kultas gali sumenkinti pagarbą Dievui, to krikščioniškoji samprata yra skurdi, jam trūksta sūniškos meilės. Mūsų Motina, nuolankumo pavyzdys, giedojo: Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra Jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo klauso. Dievo Motinos švenčių metu pasistenkime parodyti Jai savo meilę, dažniau kelkime į Ją širdis, prašydami, ko mums stinga, dėkodami už nuolatinį motinišką rūpestį, paveskime Jai mylimus asmenis. Bet jei stengiamės elgtis kaip geri vaikai, kasdien rasime dingstį mylėti Mariją, kaip daro tie, kurie tikrai myli vienas kitą.

Gal kam nors iš jūsų pasirodys, kad paprasta diena, kasdieniai reikalai trukdo širdžiai glaustis prie tokios tyros būtybės, kaip Dievo Motina. Kviečiu jus pamąstyti. Ko visada siekiame visais savo darbais, net ir pernelyg nesistengdami? Kai mus įkvepia Dievo meilė ir dirbame su gryna intencija, ieškome to, kas gera, tyra, kas nuramina sąžinę, o sielai teikia palaimą. Teisybė, mums netrūksta ir klaidų. Bet ir pripažindami tas klaidas, aiškiai suvoksime, jog mūsų tikslas – ne trumpalaikė, o tikra, giedra, žmogiška ir dangiška laimė.

Yra viena būtybė, kuri patyrė tokią laimę žemėje – tai mūsų Švenčiausioji Motina Marija, tobuliausias Dievo kūrinys. Ji gyvena ir mus globoja, Ji yra šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios su kūnu ir siela. Ji ta pati, kuri gimė Palestinoje, nuo pat vaikystės pasiaukojo Viešpačiui, kuriai arkangelas Gabrielius apreiškė žinią, kuri pagimdė mūsų Išganytoją ir buvo su Juo prie Kryžiaus.

Joje įsikūnijo visi idealai, tačiau neturėtume manyti, jog būdama kilni ir didinga, Ji mums nepasiekiama ir tolima. Marija yra malonės pilnoji ir visų tobulybių sankaupa, be to, Ji yra Motina. Dievas Jai suteikė tokią galią, kad Ji ir mums duos, ko prašome: Ji kaip Motina nori mums padėti. Ir kaip Motina žino ir supranta mūsų silpnybes. Ji drąsina, atleidžia, lengvina kelią, visados turi parengusi išeitį, net ir tada, kai atrodo, jog nieko nebegalima padaryti.

Kaip mumyse augs dieviškosios dorybės, jei nuoširdžiai bendrausime su Marija, mūsų Motina! Nesidrovėkime ištisą dieną kartoti – širdimi, nes žodžiai nereikalingi, – tylias trumputes maldas. Krikščioniškas pamaldumas sutelkė daug nuoširdaus šlovinimo žodžių litanijoje, kalbamoje po šventojo rožinio. Bet kiekvienas gali juos papildyti, apiberti Mariją naujais pagyrimais, tyliai sakyti tai, ko nedrįstame ištarti garsiai iš švento drovumo, kurį Ji supranta ir pateisina.

Galiausiai patariu tau, jei to dar nepadarei, pačiam patirti motinišką Marijos meilę. Negana žinoti, kad Ji – Motina, apie Ją galvoti ir kalbėti. Ji – tavo Motina, o tu Jos sūnus, Ji tave myli taip, lyg būtum Jos vienintelis sūnus šiame pasaulyje. Todėl ir elkis su Ja kaip su Motina: pasakok viską, kas tau nutinka, gerbk Ją, mylėk. Niekas už tave to nepadarys geriau nei tu pats.

Ir būk tikras, kad eidamas šiuo keliu netrukus patirsi Kristaus meilės pilnatvę ir įsitrauksi į neprilygstamą Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios gyvenimą. Iš jo semsies jėgų klusniai vykdyti Dievo Valią, degsi troškimu tarnauti visiems žmonėms. Būsi toks krikščionis, koks kartais svajoji būti: kupinas meilės ir teisingumo darbų, linksmas ir stiprus, supratingas kitiems ir reiklus sau.

Tai mūsų tikėjimo stiprybė. Glauskimės prie Šventosios Marijos, kuri nepailsdama nuolatos mus lydės.