Evangelija (Lk 2, 22–40)

Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:

„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,

leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,

kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.

O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.

Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo.

Kristaus Paaukojimo šventės evangelija kalba apie įvykius iš karto po to, kai išminčiai pagarbina gimusį Jėzų, ir prieš Šventosios Šeimos pabėgimą į Egiptą. Praėjus trisdešimt trims dienoms po apipjaustymo, arba keturiasdešimčiai dienų po vaikelio gimimo, seka motinos apvalymas po gimdymo (plg. Kun 12, 1–8). Nešvarumo supratimas Senajame Testamente nėra toks pats, kaip mes tai suprantame šiandien. Tai nėra moralinė kaltė. Moteris, pagimdžiusi kūdikį, prisilietė prie Dievo kuriamosios galios. Dėl žmogaus nevertumo būti taip arti Dievo, ji tampa nešvaria – tai ritualinis nešvarumas. Taip apvalymo apeigomis pripažįstamas ir pagerbiamas Dievo šventumas.

Šis paprotys išrinktajai tautai siejosi su dar vienu dalyku – tai galimybė „išpirkti“ pirmagimį, kuris besąlygiškai priklauso Dievui. Vis dėlto, užuot išpirkę pirmagimį, tėvai galėjo paaukoti jį Viešpačiui.

Šv. Lukas nekalba apie „išpirkimą“, o apie „paaukojimą“ moters apvalymo dieną Šventykloje. Taip evangelistas sujungia du atskirus įvykius. Jeigu Lukas pabrėžia, kad paaukojimas įvyko „pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms“ (Lk 2, 22), tai iš esmės rodo, kad vaikelis šiose apeigose buvo su savo motina.

Mergelė Marija ir šv. Juozapas žino, kas yra Jėzus. Šis pirmagimis yra Dievo (plg. Sk 3, 13), Jis yra Dievo Sūnus. Būtent todėl jiedu imasi to, ką Lukas vadina „paaukojimu“, regis, žvelgdamas į įvykį iš žydų aukojimo apeigų perspektyvos.

Išties, evangelistą domina Jėzaus santykis su Šventykla. Marijos atėjimas į Šventyklą apsivalymui, Luko akimis yra Jėzaus „paaukojimas.“ Būtent Šventykloje kunigas aukoja atnašą. Jėzus priklauso Dievui, o Juozapas ir Marija patvirtina šią priklausomybę paaukodami Vaikelį Dievui. Balandžiukai, kuriuos atneša Šventoji Šeima, dar labiau pabrėžia šio gesto ryšį su aukojimu. Jėzus yra šventas, Jis yra Dievas ir taps auka ant Kryžiaus. Tuo pačiu, Jis yra auka, aukuras ir kunigas. Iš tiesų, Jėzus yra tikroji ir galutinė Šventykla.

Toliau, Lukas pasakoja apie susidūrimą su Simeonu bei jo pranašystę Šventykloje. Vėlgi, būtent kunigystė ir auka patraukia evangelisto dėmesį. Šventoji Dvasia buvo su Simeonu – dabar jis skelbia apie tą, kuris yra „Izraelio paguoda“, Mesijas, „Viešpaties pateptasis“ – tai Jėzus Kristus. Ona, savo ruožtu, garsina tai, ką paskelbė Simeonas savo giesmėje. Simeono giesmė yra liturginis himnas, dar labiau išryškinantis Šventyklos ir aukos apeigų svarbą. Kalavijas, apie kurį kalba Simeonas, gali žudyti, tačiau taip pat gali išgelbėti. Šia prasme, būtent Jėzus atskleis ir įvardins širdžių mintis. Marijos širdis yra pirmoji, kurią randame kupiną tikėjimo.

Taip pat ir mes, krikštu tapę Kristaus mirties ir prisikėlimo dalininkais, esame Dievo šventykla. Esame pašaukti aukoti savo gyvenimus kaip dvasinę auką. Kaip vandens lašas, kurį kunigas sumaišo su vynu prieš konsekraciją, trokštame tapti Kristaus, kuris panoro prisiimti mūsų žmogiškąją prigimtį, dieviškojo gyvenimo dalininkais (plg. Romos mišiolas, Mišių eiga).

Esame pašaukti stoti Viešpaties akivaizdom ir paaukoti visą savo gyvenimą, visą savo būtį, nes priklausome Jam ir Jame atrandame savo laimę. Kaskart kai dalyvaujame šv. Mišiose, turime progą atnaujinti šią savo pačių auką, pavyzdžiui, per atnašavimą, arba kai iškeliamas Kristaus Kūnas ir Kraujas, arba padėkos metu po Komunijos. Visas mūsų gyvenimas gali tapti auka Viešpačiui. Meldžiamės: „Tarnausiu Tau, Viešpatie, leisk man Tau tarnauti!“ Esame pašaukti viską grąžinti Jam. Jis yra tikroji šviesa, Jo Dvasia teikia meilę mūsų gyvenimams. Savo ruožtu, galime dalintis ta meile, kad daugelis žmonių atrastų gyvenimo prasmę. Būtent meilė „yra šviesa – galiausiai vienintelė, – vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį bei suteikianti drąsos gyventi bei veikti.“¹

1Benediktas XVI, enciklika Deus caritas est, 2005 m. gruodžio 25 d., 39. Šiandien Bažnyčia ypač meldžiasi už vienuolius ir vienuoles. Jų ištikimybė palaiko daugelį kitų pakrikštytųjų, kurie pašaukti šventumui eiliniame gyvenime.