Evangelija (Mk 1, 12–15)
Anuo metu Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Komentaras
Šiandien švenčiame pirmąjį Gavėnios sekmadienį ir žvelgiame į Viešpatį, kurį Dvasia paakino nukeliauti į dykumą melstis ir pasninkauti keturiasdešimt dienų. Morkaus pasakojimas apie Jėzaus buvimą dykumoje labai glaustas. Evangelistas nekalba apie tris gundymus, kuriuos, pasak kitų evangelistų, iškentėjo Jėzus. Morkus tiesiog pažymi, kad Jėzus „praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas“.
Iš karto gali kilti klausimas, kodėl Jėzus stato save į padėtį, kurioje jo laukia išbandymas. Išties, paralelinė vieta Mato evangelijoje pažymi, kad Jėzus „buvo Dvasios nuvestas į dykumą“, būtent tam, kad „ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Be to, visi Jėzaus laiko tikintys žydai žinojo, kad Šventasis Raštas siejo dykumą su velniu ir gundymu (plg. Kun 16, 10). Ir vis dėlto, Jėzus kreipia savo žingsnius būtent ten.
Šiandienos ištrauka mums parodo, kad buvimas Dievo vaiku, apreikštas per krikštą Jordano upėje („Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11)) ne tik kad neatitraukia mūsų nuo kovos prieš blogį ir nuodėmę, su nusiteikimu sprukti bei baime pralaimėti, o priešingai – skatina drąsiai ir su pasitikėjimu malone imtis iniciatyvos kovoje, nes esame Dievo vaikai. Tai nereiškia kliautis savo jėgomis ar kvailai statyti save ten, kur žinome, kad mums kyla pavojus nusidėti. Veikiau tai reiškia atsisakyti vien gynybinio nusistatymo savo pastangose elgtis kaip dera Dievo vaikams, į kuriuos Tėvas žvelgia su pasigėrėjimu, nepaisydamas visko, nes Jis pats atsiuntė Savo Sūnų tapusį žmogumi.
Su tokiu teigiamu ir aktyviu nusistatymu kovoti visada gyveno šventieji, nes jie žvelgė ne į save pačius, o į Kristų, kuris kovojo ir laimėjo už juos. Šv. Augustinas perteikė šią tiesą taip: „Kristus tikrai buvo velnio gundomas. Tad ir tu Kristuje būsi gundomas, nes Kristus iš tavęs gavo kūną, ir tau suteikė išganymą, iš tavęs paveldėjo mirtį, ir tau davė gyvenimą, iš tavęs patyrė panieką, ir tau padovanojo garbę; tad jis iš tavęs sulaukė gundymo, ir tau atnešė pergalę. Jei mes jame esame gundomi, jame mes nugalime velnią. Tu pastebi, jog Kristus buvo gundomas, ir nematai, kad jis nugalėjo?“1 Taigi, Gavėnios pradžioje Jėzus mums duoda pavyzdį ir moko imtis iniciatyvos savo krikščioniškoje vilties kupinoje kovoje.
Viena aiški kovos apraiška – tai skirti numatytą laiką maldai, nepaisant savo asmeninės situacijos ar padėties. Nepaisant tų daugybės priežasčių, kurias išsigalvoja tingumas, išskaičiavimas arba baimė, kad atsisakytume laiko maldai. Žinoma, kai pasiryžtame sekti Mokytojo pėdsakais, mūsų gyvenime atsiranda išbandymų bei kovos. Tai nereiškia, kad kova nesėkminga arba kad mūsų malda nevaisinga, o būtent priešingai. Tie, kurie patiria daugiausiai išbandymų, yra šventieji, kadangi, kaip sakydavo šv. Jėzaus Teresė, „išdavikas žino, kad siela, kuri nuolat praktikuoja vidinę maldą, jam yra žuvusi“2. Todėl velnias stengiasi pripildyti mūsų gyvenimus apsileidimų ar pakreipti į apsimestinį nuolankumą, kad prarastume iniciatyvą kovoje. Būtent, maldos aplinka jam visada neparanki.
1 Šv. Augustinas, 60 psalmės komentaras.
2 Šv. Teresė, Gyvenimas, 19.3.