Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Kiek kartų apmąstėme būtinybę „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1)!

Kai apaštalai paprašė Jėzaus, kad išmokytų juos melstis, Viešpats jiems atsakė: „Kai melsitės, sakykite: Tėve...“ (Lk 11, 2). Pats Jėzus pradeda savo maldą kreipdamasis į Tėvą: šlovinime ir dėkojime (žr. Mt 11, 25-26; Jn 11, 41); per Paskutinę vakarienę (žr. Jn 17, 5); Getsemanėje (žr. Lk 22, 42); ant Kryžiaus (23, 34. 46). Šv. Josemaria visiems linkėjo „tikros Dievo vaikų maldos“. Vienybėje su Kristumi - per Jį ir Jame - prieiname prie Dievo Tėvo (žr. Jn 14, 6), su paprastumu, nuoširdumu ir pasitikėjimu Jo visagale meile.

Kiekvieną dieną imtis gyventi malda reiškia leistis būti lydimiems, geromis ir blogomis akimirkomis, To, kuris geriausiai mus supranta ir myli. Dialogas su Kristumi atveria mums naujas perspektyvas, naujus, vis viltingesnius, matymo būdus. „Pastebėjote - rašė mums mūsų Tėvas - kad tai vienintelė priemonė, kurią naudojame viskam: malda“.

Prašau Šventosios Dvasios, kad nuolat atnaujintų - ypač dabar - mūsų maldą. Iniciatyva priklauso Jai: „gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo maldoje“.

Toliau lydėkite mane kelionėje po Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą; jos dvasinis veiksmingumas priklauso taip pat nuo kiekvienos ir kiekvieno maldos.

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Vankuveris, 2019 m. rugpjūčio 10 d.