Klausi, kuo remiasi mūsų ištikimybė?

– Bendrais bruožais tau atsakiau, jog ji pagrįsta Dievo meile, kuri padeda nugalėti visas kliūtis: egoizmą, puikybę, nuovargį, nekantrumą...

– Mylintis žmogus peržengia save, suprasdamas, kad net mylėdamas visa siela, vis tiek nemoka mylėti pakankamai. (Kalvė, 532)

Vidiniame gyvenime, kaip ir žmogiškoje meilėje, reikia būti ištvermingam. Taip, turi daug kartų apmąstyti tuos pačius argumentus, neatlyždamas, kol iš naujo atrasi Ameriką.

– Ir kaip anksčiau to nesupratau taip aiškiai? – klausi savęs nustebęs. – Paprastai, nes kartais esame kaip akmenys, nuo kurių vanduo nurieda nesusigerdamas.

– Todėl reikia vėl ir vėl grįžti prie tų pačių temų, – nes jos niekada nėra tokios pat! – kad permirktume Dievo palaiminimais. (Kalvė, 540)

Dievas nesileidžia pranokstamas dosnumu ir – būk tikras! – dovanoja ištikimybę tam, kuris Jam atsiduoda. (Kalvė, 623)