Jei tie žmonės, kurie dėl gabalėlio duonos – net kai padauginimo stebuklas buvo labai didis – gėrisi Tavimi ir sveikina Tave šauksmais, ką turime daryti mes dėl daugelio dovanų, kurias esi mums suteikęs, o ypač todėl, kad be jokių apribojimų atsiduodi mums Eucharistijoje? (Kalvė, 304).

Gerasis vaike: kaip žemės įsimylėjėliai bučiuoja gėles, laišką, prisiminimą to, kurį myli!... – O tu ar kada galėsi pamiršti, jog visada turi šalia savęs... Jį! Ar užmirši... kad gali Jį valgyti? (Kalvė, 305).

Dažnai rodykis koplyčioje, kad pasakytum Jėzui: ... atsiduodu į Tavo rankas. – Palik prie Jo kojų tai, ką turi: savo menkystes! – Taip nepaisant triukšmingos minios dalykų, kuriuos nešiojiesi savo viduje, tu niekad neprarasi ramybės. (Kalvė, 306).