Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas.
Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.
Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“ (Kristus eina pro šalį, 36)