Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Pradėdamas šią trumpą žinutę, noriu padėkoti už jūsų maldas mano intencijomis ir šiuo metu – už tai, kad lydite mane kelionėje po Centrinę Ameriką bei Urugvajų.

Melstis vieni už kitus, Bažnyčios vienybėje, artina mus prie tos įspūdingos vienybės, kurios Viešpats nori mums visiems: prie pačios Dievo vienybės: „tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje" (Jn 17, 21).

Vienybė tikėjime, dvasioje ir apaštališkame užsidegime puikiai dera su gausia charakterių, pomėgių bei nuomonių įvairove. Panašiai kaip paties Dievo vienybė yra asmeninė begalinė Meilė – Šventoji Dvasia, taip ir visą mūsų vienybę bei įvairovę turi gaivinti ir įkvėpti meilė. Tik tuomet skirtingos nuomonės, pomėgiai ar asmeniniai trūkumai mūsų neatskiria nuo kitų.

Prie šių apmąstymų, kuriuos visi galėtume išplėtoti, ilgiau nesustoju. Noriu tik pridurti keletą puikiai žinomų šv. Chosemarijos žodžių; siūlau mums vėl juos apsvarstyti maldoje, kad pamatytume, kaip juos geriau pritaikyti savo kasdieniame gyvenime: „Artimo meilė labiau yra ne „duoti“, bet „suprasti“" (Kelias, nr. 463). Meilė, kuri padės mums visų pirma atrasti geras kitų žmonių savybes bei dorybes, kad pamatę ir trūkumus, kurių visi turime, žvelgtume į juos su meilingumu, su noru padėti.

Su visa meile, jus laimina

jūsų Tėvas

Gvatemala, 2026 m. rugpjūčio 19 d.