VIEŠPATS ĮŽENGIA į Jeruzalę. Tas, kuris visada priešinosi bet kokiam viešam šlovinimo demonstravimui ir slėpėsi, kai žmonės norėjo Jį padaryti karaliumi, dabar leidžiasi vedamas triumfuoti. Tik dabar, žinodamas, kad mirtis visai netoli, Jis sutinka būti paskelbtas Mesiju. Jėzus žino, kad iš tikrųjų jis karaliaus ant kryžiaus. Minia, kuri dabar Jį džiaugsmingai sveikina, netrukus Jį paliks ir nuves į Golgotą. Palmes pakeis plaktukai, alyvmedžių šakeles – erškėčiai, džiaugsmo šūksnius – negailestingas pasityčiojimas.
Verbų sekmadienio liturgija, Mišių skaitiniai ir mūsų Viešpaties Kančios pasakojimas, rodo mums, kokie neatskiriami yra džiaugsmas ir kančia Jėzaus Kristaus gyvenime. Šv. Bernardas primena, kaip šiandien džiaugsmas persipina su ašaromis: Bažnyčia „šiandien nauju ir nuostabiu būdu kartu pristato kančią ir procesiją, nes procesija sukelia plojimus, o kančia – verksmą...“1.
Jėzus įžengia į Jeruzalę, o jos gyventojai ant kelio meta savo drabužius. „Palmių lapai, – rašė šv. Augustinas, – reiškia pergalę. Viešpats ruošiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Po kryžiaus ženklu Jis žengia link pergalės prieš velnią, mirties kunigaikštį. Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo“2. Kai skaitome Kančios pasakojimą, prieš mus iškyla nemažai personažų. Tuo metu nedaugelis įtarė Kristaus pergalę. Per šią savaitę, išgyvendami šiuos įvykius, galime savęs paklausti: „Kur mano širdis? Kurį iš šių žmonių primenu aš?“3 Koks mano tikėjimas? Ar turiu pakankamai tikėjimo, kad galėčiau apmąstyti lemtingus įvykius, į kuriuos Bažnyčia šiomis dienomis mus kviečia įsigilinti?
KITAS RYŠKUS kontrastas matomas triumfo eisenoje. Paviršutiniško, triukšmingo džiaugsmo apsuptyje, tyli asilo figūra žėri ypatingu šviesumu. Ištikimas ir paklusnus jis neša Viešpatį. „Asilas buvo Jėzaus sostas Jeruzalėje“, – sakė šv. Chosemarija. „Atkreipkite dėmesį, koks grožis tarnauti kaip Viešpaties sostui“4. Šis vargšas gyvulys galantišku bei klusniu žingsniu žengia per šilką ir purpurą, liną ir ploniausius audinius; žmonės juos ten klojo tam, kad pagerbtų Viešpaties atėjimą. Tačiau kol kiti aukoja daiktus, asilas dovanoja save – ant savo nugaros jis neša švelnią Jėzaus naštą. Šalia Jo bėga vyrai, visur mojuodami žaliomis alyvmedžių šakelėmis, palmėmis ir laurais. Tačiau niekas, net apaštalai, nėra taip arti Viešpaties kaip jis.
„Jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“ ir už apynasrio. (...) Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.“5
Per šią prasidedančią Didžiąją savaitę norėtume, kad mūsų ausys įdėmiai įsiklausytų Dievo balso. Kad ne tik ausys, bet ir visi jutimai būtų įtempti. Nenorime praleisti nė vieno Jėzaus gesto, nė vieno žodžio, nė vieno jausmo per šias dienas, kurios padarė mūsų gyvenimą kupiną prasmės.
„KAS IŠ TIKRŲJŲ buvo visi tie, kurie pripažino Kristų Izraelio Karaliumi, savo širdyse? Jie neabejotinai turėjo įsivaizdavimą apie Mesiją, įsivaizdavimą, kaip turėtų elgtis pranašų pažadėtasis ir ilgai lauktas Karalius. Neatsitiktinai po kelių dienų minia Jeruzalėje, užuot sveikinusi Jėzų, šaukė Pilotui: „Ant kryžiaus jį!“ O patys mokiniai, taip pat ir kiti Jį matę ir girdėję, liko nebylūs ir pasimetę. Dauguma jų nusivylė tuo, kaip Jėzus nusprendė prisistatyti Mesiju ir Izraelio karaliumi. Būtent tame randame ir pagrindinį šiandienos šventės akcentą“6.
Tą dieną Jėzų palmėmis sveikinusių žmonių patirtis gali padėti ir mums permąstyti savo pačių įsitikinimus apie Jėzų ir jo viešpatavimą, apie tai, ką galvojame apie jo galią ir malonę. Pavyzdžiui, gali nutikti, kad ir mes esame nusivylę tuo, kaip vyksta Atpirkimas, kad jis, regis, vyksta lėtai. Kartais norime, kad Dievas triumfuotų iš karto, primesdamas mums savo planus. Atmetame Dievo norą gerbti mūsų ir aplinkinių laisvę. Jo meilė tokia jautri, kad ji neprimeta savęs. Pavyzdžiui, jis nesinaudoja Verbų sekmadienio sveikinimais savo naudai.
Priešingai, „Kristaus širdis yra kitame kelyje, šventame kelyje, kurį žino tik jis ir Tėvas: (...) Jis žino, kad, norėdamas pasiekti tikrąjį triumfą, turi užleisti vietą Dievui“7. Reikia padaryti vietos tyliam, bet galingam Dievo veikimui, kuris per Sūnaus meilę Tėvui visa atnaujina. Jis išlieja ir dovanoja šią meilę, kuri siekia net „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6-8). Viešpats karaliauja taip. Eidami šiuo keliu, galime žvelgti į Jo motinos, pirmosios ir ištikimiausios Jėzaus sekėjos, atvaizdą: „Nematysite Jos tarp Jeruzalės palmių nei didžiųjų stebuklų valandą, išskyrus Kanos pirmąjį stebuklą. Bet Ji nebėga nuo Golgotos paniekos: ten Ji stovi, iuxta crucem Iesu – prie Jėzaus Kryžiaus“8. O mes, nepelnytos malonės dėka, stovime prie Jos.
1 Šv. Bernardas, Verbų sekmadienio pamokslas, 1, 1.
2 Šv. Chosemarija, Kristus eina pro šalį, 73.
3 Pranciškus, Homilija, 2014 m. balandžio 13 d.
4 Šv. Chosemarija, Užrašai iš šeimos susitikimo, 1965 m. spalis.
5 Šv. Chosemarija, Kristus eina pro šalį, 181.
6 Benediktas XVI, Homilija, 2012 m. balandžio 1 d.
7 Pranciškus, Homilija, 2019 m. balandžio 14 d.
8 Šv. Chosemarija, Kelias, 507.