Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.
Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.
Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė. (Dievo bičiuliai, 177–178)