„Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska“
Mylėk ir praktikuok artimo meilę, be apribojimų ir be išimčių, nes tai yra dorybė, apibūdinanti mus kaip Mokytojo mokinius. – Tačiau ši meilė neturi tavęs skatinti, – juk tada ji nustotų buvusi dorybė, – silpninti tikėjimą, šalinti jį apibrėžiančias briaunas, švelninti jį tiek, kad jis pavirstų, kaip kai kas nori, į kažką beformio, neturinčio Dievo jėgos ir galios. (Kalvė, 456)
„Vienintelė Dievo vaikų rasė“
Mes – Dievo vaikai. Nešėjai vienintelės liepsnos, galinčios nušviesti žemiškus sielų kelius, vienintelio spindesio, kur niekada nebus vietos tamsai, prieblandai nei šešėliams. Viešpats mumis pasinaudoja kaip deglais šiai šviesai įžiebti... Nuo mūsų priklauso, kad daugelis neliktų tamsybėse, o vaikščiotų takais, kurie veda į amžiną gyvenimą. (Kalvė, 1)
„Puikiai žinote, kokios jūsų pareigos krikščionio kelyje“
Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio požiūrio studijuodamas, dirbdamas, kalbėdamas, bendraudamas su kitais… O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška? (Kalvė, 447)
„Kad neštum Jį minioms“
Kai priimi Viešpatį savo širdyje ir mėgaujiesi Jo Meilės beprotystėmis, pažadėk Jam, kad stengsiesi keisti savo gyvenimo kryptį visur, kur tai bus būtina, kad neštum Jį minioms, kurios Jo nepažįsta, kurios vaikšto be idealų; ir kurios, nevyniokim į vatą, elgiasi gyvuliškai. (Kalvė, 939)
„Jėzus pasiliko Eucharistijoje iš meilės“
Dažnumas, kuriuo lankome Viešpatį, priklauso nuo dviejų veiksnių: tikėjimo ir širdies, tiesos matymo ir jos meilės. (Vaga, 818)
„Turime mylėti Mišias“
Kovok, kad šventoji Altoriaus Auka taptų tavo vidinio gyvenimo centru ir šaknimi, kad visa tavo diena taptų liturginiu aktu – Mišių, kurias išklausei, tęsiniu ir pasiruošimu kitoms Mišioms. Taip tavo diena bus nuolatinis šlovinimas: trumpos karštos maldos, Švenčiausiojo Sakramento aplankymai, profesinio darbo ir šeimos gyvenimo aukojimas Dievui. (Kalvė, 69)
„Mūsų meilės Viešpats laukia du tūkstančius metų“
Jėzus pasiliko šventojoje ostijoje dėl mūsų, kad galėtų būti šalia, kad galėtų paremti mus, vesti. O už meilę atsilyginama tik meile. Kaipgi neskubėti prie tabernakulio kasdien nors kelioms minutėms, kad galėtume nunešti Jam savo pasveikinimą ir savo sūnišką bei brolišką meilę? (Vaga, 686)
„Po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti“
Dabar supranti, kaip tu vertei kentėti Jėzų, ir tave apima sielvartas. Kaip paprasta Jo atsiprašyti ir apverkti savo praeities išdavystes! Tavo troškimas atsiteisti nebeišsitenka tavo krūtinėje! Visa tai gerai. Tačiau nepamiršk, kad atgailos dvasia labiausiai pasireiškia, kai vykdoma kiekvienos akimirkos pareiga, kad ir kiek tai kainuotų. (Kryžiaus kelias, Devintoji stotis, 5)
„Mirtis mums yra Gyvenimas“
Ir toliau eik pirmyn su džiaugsmu, dėdamas pastangas, nors ir esi nereikšmingas, visiškas niekas! – Su Juo niekas šiame pasaulyje tavęs nesustabdys. Be to, prisimink, kad visa yra gera mylintiems Dievą: šioje žemėje viską galima išspręsti, išskyrus mirtį, o ir mirtis mums yra Gyvenimas. (Kalvė, 1001)
„Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“
Atsidėti verta nebent labai didelio, labai dieviško darbo – šventumo statybai. Todėl, kanonizuodama šventuosius, Bažnyčia skelbia jų gyvenimo didvyriškumą. (Vaga, 611)