„Norime matyti skaisčiu žvilgsniu“
Koks gražus yra šventas tyrumas! Tačiau jis nei šventas, nei Dievui malonus, jei atskiriame jį nuo artimo meilės. Artimo meilė – tai sėkla, kuri augs ir duos gardžiausius vaisius, jei bus laistoma tyrumo vandeniu. Be artimo meilės tyrumas yra bevaisis ir sterilūs jo vandenys sielas paverčia purvynu, nešvaria bala, iš kurios kyla puikybės smarvė. (Kelias, 119)
„Vienos širdies ir vienos sielos“
Kaip Dievo vaikas ir su Jo malone turi būti tvirtas troškimais ir darbais vyras ar moteris. – Mes ne šiltnamio augalai. Gyvename pasaulio sūkuryje ir turime būti pasirengę visiems vėjams, karščiui ir šalčiui, lietui ir ciklonams... bet ištikimi Dievui ir Jo Bažnyčiai. (Kalvė, 792)
„Alkti ir trokšti Jo bei Jo mokymo“
Be vidinio gyvenimo, be ugdymosi nėra tikro apaštalavimo nei vaisingų darbų: triūsas yra laikinas ir net butaforinis. Todėl tokia didelė Dievo vaikų atsakomybė: turime alkti ir trokšti Jo bei Jo mokymo. (Kalvė, 892)
„Tu visada darai savo“
Savimyla. Tu amžinai ieškai sau naudos. Atrodo, kad tau trūksta gebėjimo jausti Kristaus brolystę: kiti tau ne broliai, o tik pakopos. Nujaučiu neišvengiamą tavo pralaimėjimą. O kai būsi dugne, tada lauksi, kad su tavim elgtųsi pagal artimo meilės įsakymą, pagal kurį dabar pats nenori gyventi. (Kelias, 31)
„Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska“
Mylėk ir praktikuok artimo meilę, be apribojimų ir be išimčių, nes tai yra dorybė, apibūdinanti mus kaip Mokytojo mokinius. – Tačiau ši meilė neturi tavęs skatinti, – juk tada ji nustotų buvusi dorybė, – silpninti tikėjimą, šalinti jį apibrėžiančias briaunas, švelninti jį tiek, kad jis pavirstų, kaip kai kas nori, į kažką beformio, neturinčio Dievo jėgos ir galios. (Kalvė, 456)
„Vienintelė Dievo vaikų rasė“
Mes – Dievo vaikai. Nešėjai vienintelės liepsnos, galinčios nušviesti žemiškus sielų kelius, vienintelio spindesio, kur niekada nebus vietos tamsai, prieblandai nei šešėliams. Viešpats mumis pasinaudoja kaip deglais šiai šviesai įžiebti... Nuo mūsų priklauso, kad daugelis neliktų tamsybėse, o vaikščiotų takais, kurie veda į amžiną gyvenimą. (Kalvė, 1)
„Puikiai žinote, kokios jūsų pareigos krikščionio kelyje“
Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio požiūrio studijuodamas, dirbdamas, kalbėdamas, bendraudamas su kitais… O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška? (Kalvė, 447)
„Kad neštum Jį minioms“
Kai priimi Viešpatį savo širdyje ir mėgaujiesi Jo Meilės beprotystėmis, pažadėk Jam, kad stengsiesi keisti savo gyvenimo kryptį visur, kur tai bus būtina, kad neštum Jį minioms, kurios Jo nepažįsta, kurios vaikšto be idealų; ir kurios, nevyniokim į vatą, elgiasi gyvuliškai. (Kalvė, 939)
„Jėzus pasiliko Eucharistijoje iš meilės“
Dažnumas, kuriuo lankome Viešpatį, priklauso nuo dviejų veiksnių: tikėjimo ir širdies, tiesos matymo ir jos meilės. (Vaga, 818)
„Turime mylėti Mišias“
Kovok, kad šventoji Altoriaus Auka taptų tavo vidinio gyvenimo centru ir šaknimi, kad visa tavo diena taptų liturginiu aktu – Mišių, kurias išklausei, tęsiniu ir pasiruošimu kitoms Mišioms. Taip tavo diena bus nuolatinis šlovinimas: trumpos karštos maldos, Švenčiausiojo Sakramento aplankymai, profesinio darbo ir šeimos gyvenimo aukojimas Dievui. (Kalvė, 69)