„Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, visada vaikas“
Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, visada vaikas, net jei ir miršti nuo senatvės. Kada vaikas užkliūva ir parpuola, nieko tai nestebina...: jo tėvas skuba jį pakelti. Kada užkliūva ir parpuola vyresnis, pirmoji reakcija būna juokas. Kartais po šio pirmo impulso juokingumas užleidžia vietą gailesčiui. Tačiau vyresnieji turi atsikelti patys.
„Būkite vaikai!“
Patariu kartais pabandyti grįžti… į pradžią savo pirmojo atsivertimo. Tai nereiškia vėl tapti tarytum vaiku, bet labai į tai panašu; dvasiniame gyvenime tu turi leistis vedamas su visišku pasitikėjimu, be baimės ir dvilypumo; turi visiškai aiškiai kalbėti apie tai, kas tavo galvoje ir sieloje. (Vaga, 145)
„Būkite vaikai, trokštantys Dievo žodžio“
Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas", tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.
„Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės.“
Atėjo mums išganymo, amžinybės diena. Dar kartą girdėti šie dieviškojo Ganytojo švilpčiojimai, tie meilūs žodžiai, „vocavi te nomine tuo“ – pašaukiau tave vardu. Kaip mūsų motina, Jis kviečia mus vardu. Dar daugiau: vadina meiliu, draugišku kreipiniu. – Vadina ten, sielos gilumoje, ir reikia atsiliepti: „Ecce ego, quia vocasti me“ – štai aš, nes pašaukei mane, esu pasiryžęs, kad šįkart laikas netekės lyg vanduo per nugludintus akmenis, nepalikdamas pėdsakų. (Kalvė, 7)
„Nešiok ant savo krutinės šventą škaplierių“
Nešiok ant savo krutinės šventą Karmelio škaplierių. Yra daug puikių pamaldumo Marijai išraiškų, bet mažai kuri yra taip giliai įleidusi šaknis tarp tikinčiųjų ir tiek kartų popiežių palaiminta. Be to, kokia motiniška yra šioji šeštadienio privilegija! (Kelias, 500)
„Tad stenkis laikytis gyvenimo plano“
Tu man sakei: paklusti gyvenimo planui, tvarkaraščiui - kaip tai monotoniška! O aš tau atsakiau: monotoniška, nes trūksta Meilės. (Kelias, 77)
„Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi!“
Būna, kas nors man sako: Tėve, jei esu nuvargęs ir šaltas; jei meldžiantis ar vykdant kitą pamaldumo praktiką man atrodo, kad vaidinu komediją… Šiam draugui ir tau – jei esi tokioje pačioje padėtyje – atsakau: komediją? Tai didis dalykas, mano sūnau! Vaidink komediją! Viešpats yra tavo žiūrovas: Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia; valandėlėmis, kai „vaidiname komediją“, mus stebi Švenčiausioji Trejybė.
„Skaistumas yra dorybė“
Gydytojau apaštale, man rašei: „Visi iš patirties žinome, kad išlikti tyri galime tik neprarasdami budrumo, dažnai eidami Sakramentų ir užgesindami pirmąsias aistrų kibirkštis, kol neįsiliepsnojo ugnis. Ir kaip tik tarp skaisčiųjų sutinkama visais atžvilgiais doriausių žmonių. O tarp geidulingųjų daugiausia būna baikščių, savanaudžių, suktų ir žiaurių, – tai vyriškumo stokos požymiai.“ (Kelias, 124)
„Meilus pokalbis su Jėzumi“
Krikščionio maldą visada laikiau meiliu pokalbiu su Jėzumi Kristumi, neturinčiu nutrūkti net tomis akimirkomis, kai fiziškai esame nutolę nuo Tabernakulio, nes visas mūsų gyvenimas – tai žmogiškos meilės kupletai dieviškumui... o mylėti galime visada. (Kalvė, 435)
„Neužmiršk Viešpaties prakeikto figmedžio“
Tinkamai išnaudok laiką. Neužmiršk Viešpaties prakeikto figmedžio. Ir jis kai ką darė: lapojo. Kaip ir tu… Nesakyk man, kad turi kuo pasiteisinti. Figmedžiui nepagelbėjo, rašo evangelistas, kad buvo ne figų metas, kai Viešpats atėjo pas jį jų ieškoti. Ir paliko bevaisis visiems laikams. (Kelias, 354)