Nuolatos to mokiau, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais: pasaulis nėra blogas, nes jis sukurtas Dievo rankomis; nes pasaulis – Dievo kūrinys, nes Jahvė į jį pažvelgė ir matė, kad tai gera. Tai mes, žmonės, jį bloginame ir bjauriname savo nuodėmėmis ir neištikimybe. Mano vaikai, būkite tikri, kad jums, pasaulio vyrams ir moterims, atsitraukimas nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai.

Priešingai, dabar naujoje šviesoje privalote suvokti, kad Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedroje, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, šeimos namuose ir gausybėje kitų darbo sričių. Gerai supraskite: kažkas švento, dieviško slypi paprasčiausiose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atrasti.

Studentams ir darbininkams, kurie bendravo su manimi ketvirtajame dešimtmetyje, aš sakydavau, kad jie išmoktų materializuoti dvasinį gyvenimą. Taip aš norėjau juos atitolinti nuo pagundos (tokios dažnos ir anuomet, ir šiandien) gyventi tarytum dvigubą gyvenimą: viena vertus, vidinį gyvenimą, santykyje su Dievu, ir, kitą, visiškai atskirą gyvenimą: šeimyninį, profesinį, visuomeninį, kasdienos mažmožių gyvenimą. (Pokalbiai, 114)