„Jis kiekvieną šaukia į šventumą“
Malda – ne išimtinė vienuolių teisė, tai krikščionių, pasaulio vyrų ir moterų, kurie žino esą Dievo vaikai, pareiga. (Vaga, 451)
„Nėra nereikšmingų pareigų“
Dievo tarnystėje nėra nereikšmingų pareigų: visos yra labai svarbios. – Pareigų reikšmingumas priklauso nuo jas vykdančio asmens dvasinės brandos. (Vaga, 618)
„Tvirti ir kantrūs – ramūs“
Jei sugebi, sutelkdamas savo žvilgsnį į Dievą, išlikti ramus rūpesčių akivaizdoje, jei mokaisi pamiršti mažmožius, apmaudą ir pavydą, tai neiššvaistysi daug energijos, kurios tau prireiks veiksmingam darbui žmonių labui. (Vaga, 856)
„Visi mes broliai“
Apaštalas rašė: „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.“ – Šie žodžiai tebegalioja šiandien, kaip ir vakar; Viešpaties akivaizdoje nėra tautinių, rasinių, klasinių, valstybinių skirtumų… Kiekvienas iš mūsų atgimė Kristuje, kad būtų nauja būtybė, Dievo vaikas; visi mes broliai, broliškai turime ir elgtis! (Vaga, 317)
„Noriu atsiduoti Tau visas be jokių išlygų“
Petras sako: „Viešpatie! Tu mazgosi man kojas?“ Jėzus atsako: „Tai, ką aš darau, dabar tu dar nesupranti; suprasi tai vėliau.“ Petras kartoja: „Niekada Tu nemazgosi man kojų.“ Jėzus atsiliepia: „Jei nemazgosiu, tu neturėsi dalies su manimi.“ Simonas Petras pasiduoda: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas bei galvą!“
„Kasdienis gyvenimas – tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas“
Daug materialių, techninių, socialinių, politinių, kultūrinių realijų…, paliktų savieigai ar mūsų tikėjimo šviesos stokojančių rankose, virsta grėsmingomis kliūtimis antgamtiniam gyvenimui; jos sudaro tarsi kokį uždarą ir Bažnyčiai priešišką draustinį.
„Nėra ko grumtis Bažnyčiai ir Valstybei“
Netiesa, kad būti geru kataliku ir ištikimai tarnauti pilietinei visuomenei yra nesuderinami dalykai. Lygiai taip nėra ko grumtis Bažnyčiai ir valstybei, teisėtai besinaudojančioms atitinkama valdžia, atliekančioms Dievo patikėtąją misiją. – Meluoja – taip, meluoja! – teigiantys priešingai. Būtent jie netikros laisvės labui „mielai“ sutiktų, kad mes, katalikai, grįžtume į katakombas. (Vaga, 301)
„Tai vilties laikas, ir aš gyvenu šiuo lobiu“
„Tai vilties laikas, ir aš gyvenu šiuo lobiu. Tai ne sakinys, tėve, – sakai, – tai tikrovė.“ – Tada… visą pasaulį, visas didžiule galia tave traukiančias žmogiškąsias vertybes – draugystę, meną, mokslą, filosofiją, teologiją, sportą, gamtą, kultūrą, sielas… – viską sudėk į viltį – Kristaus viltį. (Vaga, 293)
„Būsiu su Juo varge“
Nors viskas žlunga ir baigiasi, nors įvykiai klostosi priešingai, negu buvai numatęs, ir labai nelemtai, nervindamasis nieko nelaimėsi. Be to, atmink patiklią pranašo maldą: „Viešpats mūsų Teisėjas ir mūsų Įstatymų Davėjas, Viešpats mūsų Karalius, ir Jis mus išvaduos.“ Uoliai melskis šia malda kasdien, idant sugebėtum savo elgesį priderinti prie Apvaizdos, mūsų labui valdančios mus, planų. (Vaga, 855)
„Aistringai mylime pasaulį“
Pasaulis laukia mūsų. Taip, aistringai mylėkime šį pasaulį, nes taip mokė mus Dievas: Sic Deus dilexit mundum… – Taip Dievas pamilo pasaulį; o kadangi tai mūsų mūšio – gražaus meilės karo – lauko vieta, tepasieksime visi mes ramybę, kurios įsteigti atėjo Kristus. (Vaga, 290)