Opus Dei

Reikia, kad būtum „Dievo žmogus“, vidaus gyvenimo žmogus, maldos ir aukos žmogus. Tavo apaštalavimas turi būti tavo gyvenimo „iš vidaus“ perteklius. (Kelias, 961)

Marinimosi dvasia, būdama daugiau negu vien Meilės apraiška, kyla kaip vienas jos padarinių. Susimovęs smulkiuose išmėginimuose, pripažink, kad svyruoja tavo meilė Meilei. (Vaga, 981)

Štai apsimarinusios sielos gardieji vaisiai: kitų trūkumų supratimas ir atlaidumas jiems, nenuolaidumas savo silpnybėms. (Kelias, 198)

Štai tavo kaip krikščionio kelio receptas: malda, atgaila, darbas be poilsio ir pareigų vykdymas su meile. (Kalvė, 65)

Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.

Dievo vaikas nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nes jo dvasinio gyvenimo pagrindas – dieviškosios įsūnystės suvokimas: Dievas yra mano Tėvas, galvoja jis, ir visokio gėrio Autorius, Jis yra pats Gerumas. – Bet ar tu ir aš tikrai elgiamės kaip Dievo vaikai? (Kalvė, 987)

Tau nevalia savo atsainumu ar blogu pavyzdžiu ardyti savo brolių žmonių sielas. – Esi – nepaisant tavo aistrų! – atsakingas už savo artimųjų krikščionišką gyvenimą, už visų dvasinį veiksmingumą, už jų šventumą! (Kalvė, 955)

Tu turi sugyventi, turi būti supratingas, turi būti savo brolių žmonių brolis, turi sėti meilę – kaip sako Kastilijos mistikas – ten, kur nėra meilės, kad paskui ją pelnytum. (Kalvė, 457)

Tau, linkusiam nusiminti, pasakysiu labai guodžiančią mintį – žmogui, darančiam visa, ką jis gali, Dievas neatsako savo malonės. Mūsų Viešpats yra Tėvas – jeigu vienas Jo vaikų tyliai kreipiasi į Jį savo širdyje: „Mano Dangiškasis Tėve, aš čia, padėk man...“, jeigu jis kreipiasi ir į Dievo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina, tai jis ras išeitį.

Šventųjų Bendravimas. Kaip tau tatai paaiškinti? Žinai, kas yra kūnui kraujo perpylimas? Taigi tas pat sielai yra Šventųjų Bendravimas. (Kelias, 544)