Mūsų kaip Dievo vaikų padėtis mus skatina – vis kartoju – puoselėti kontempliatyvią dvasią visuose žmogiškuose užsiėmimuose – būti šviesa, druska ir raugu, per maldą, per apsimarinimą, per religinę ir profesinę kultūrą, – įgyvendinant šį siekį: kuo giliau esame pasaulio sūkuryje, tuo labiau turime būti Dievo. (Kalvė, 740) Dirbant Dievui, reikia turėti pranašumo kompleksą, kaip jau esu tau sakęs. Bet, klausi, ar tai nėra puikybės apraiška? – Ne! Tai nuolankumo pasekmė, tokio nuolankumo, kuris mane verčia tarti: Viešpatie, Tu esi, kas esi. Aš esu niekas. Tu esi visa, kas tobula: galia, stiprybė, meilė, šlovė, išmintis, valdžia, orumas... Jei aš vienysiuosi su Tavimi, kaip vaikas, kai yra paimamas ant stiprių tėvo rankų ar į nuostabų motinos glėbį, tai jausiu Tavo dieviškumo šilumą, jausiu Tavo išminties šviesą, jausiu savo kraujyje tekant Tavo stiprybę. (Kalvė, 342)